Apie vaizdo chemiją
Pauliaus Lileikio Sąjūdžio archyvo fotografijos iš karto suintriguoja netikėtomis meninės, dokumentinės, reportažinės fotografijos dermėmis. Jo sukurti Lietuvos Atgimimo laikotarpio vaizdai pulsuoja įtampa ir karnavalinėmis energijos iškrovomis, intensyviais išgyvenimais ir graudžiu komiškumu, veržliais rakursais ir jautriu atidumu. Tai labai panašu į Dzigos Vertovo pasiūlytą žmogaus ir kameros simbiozę, kurioje objektyvas įgyja antropomorfines savybes ir sugeba patekti ten, kur pats žmogus neįžengia dėl kūno nepaslankumo ar valios stokos. P. Lileikis tikrovės kliūčių ruožą peršoka neįtikėtinai vikriai. Jis atsiduria keisčiausiose vietose, žvelgia netikėtu rakursu, persikūnija į regimą judesį ar situacijos nuotaiką.
Kita vertus, revoliuciniai Sąjūdžio laikai buvo parankūs avantiūrai ir iššūkiams. Juk reikėjo sukurti naują tikrovės vaizdavimo būdą, apie kurį brandžiame socializmo liūne niekas negalėjo pagalvoti. Įsisiūbavus Atgimimui reportažinei fotografijai nepalankus sovietinio įšalo statiškumas staiga nugarmėjo į prarają ir jį pakeitė nesibaigiantis vyksmas, kuriam toli gražu ne visi fotografai buvo pasirengę. Į šį naują įvykių verpetą galėjo nerti tik patys drąsiausi arba įžvalgiausi fotografai. Vieni gyveno veiksmo energija, kiti viską vertino per atstumą ir kūrė vaizdų archyvą ateičiai. Antru variantu galima pavadinti Romualdo Požerskio fotografijų albumą „Lietuva 1988–1993“, kuriame akivaizdus estetizuotas stebėtojo atstumas, išankstinė įvykių archyvavimo intencija. P. Lileikis priklausė pirmiesiems, stebėtojo ir dalyvio vaidmenys jo atveju susilydė naujovių trokštančios kameros dinamikoje, jos įžūliame skvarbume, gebėjime akimirksniu atpažinti naujus užgimstančios tikrovės ženklus.
Tokios charakterio savybės buvo būtinos, nes Sąjūdžio laikotarpiu visuomenėje vyko nauji tektoniniai lūžiai ir cheminės reakcijos. Institucinės trintys ir simbolių dalybos gamino iki tol nematytas energijos formas. Dėliojosi hibridiški, minkšti, lankstūs, kristaliniai naujos tikrovės dariniai. Senos uolienos tirpo ir garavo, o revoliuciniai demonstracijų šūksniai stingo naujuose paminklų luituose. Tvyrojo kraujo kvapo, laisvės vėjų ir ūkanoto belaikiškumo atmosfera. Visa tai peršvietė akinantys geidžiamos ateities spinduliai. Kartais atrodo, kad P. Lileikis tiesiog jaunatviškai skubino savo fotografijomis šios išsvajotos, utopinės ateities išsipildymą.
Kita vertus, porevoliucinių pagirių brėkšmoje ryškėjo ir paveldėtas sovietizmo skurdas bei nežinojimas. Viską reikėjo išrasti iš naujo. Šias pastangas neišvengiamai persekiojo vergiška sovietinio palikimo nostalgija, nepamatuotas entuziazmas ir miglotos ateities utopijos. Tokie tarpusavyje kontrastuojantys skirtingų pasaulių sluoksniai puikiai pagauti P. Lileikio fotografijose. Gariūnų pardavėjos pakelėje su sauskelnių pakuotėmis, gedulingai lietuviški mūsų pirmųjų politikų kostiumai, jų baltos kojinės ir vešlios žandenos, rumuniški apsaugininkų megztiniai, Vytauto Kernagio avikailio sermėga, iš žemės kylantys Trys Kryžiai, kentauriškos tarpinio laikotarpio uniformos ir pankų skiauterės bloškia mus atgal, į siautulingą, kontrastuojantį laiką.
Kadangi kiekvienas mūsų į praeitį sugrįžtame jau individualiu, vaizduotės ir užmaršties iškraipytu savo prisiminimų taku, tokios svarbios dabar atrodo P. Lileikio pastangos pagauti kolektyvinių, gaivalingų išgyvenimų akimirkas, kurios vėl tampa istorijoje pamesto bendrumo liudijimu.
Pagalvojau, kad man P. Lileikio fotografijų laikmetis asocijuojasi su tuomete valiuta. 1991 metais buvo įvesti bendrieji talonai. Pirmoji laikina lietuviška valiuta buvo itin simboliška. Ant jos pavaizduoti antiistoriniai driežai, kiaunės, garniai, vištvanagiai, pempės ir ūdros tiksliai charakterizavo lengvai plyšusių, nuolat murzinų „pinigų“ kontekstą. Tai buvo tikro laikinumo metas. Be vietos buvo ne tik šie botaniniai ir zoologiniai talonų personažai. Be vietos blaškėsi ir transformacijų kryžkelėje sutrikusi visuomenė. Tvyrojo su laisve painiojamo nesvarumo būsena ir sklido ateities neaiškumo miglos. Ne veltui tuo metu atsirado lietuviškojo postmodernizmo atmaina kaip šio reliatyvaus laiko ženklas ir visuotinio humanitarų sutrikimo išraiška. Ypač tai buvo matyti tarp hibridinės inteligentijos ir bohemos. Bohema ir taip amžinai sutrikusi, o čia dar tokie istoriniai sukrėtimai. Todėl, kaip ir priklausė Dailės instituto studentams, didelę laiko dalį praleisdavome eilėje prie Užupio alkoholinių gėrimų parduotuvės staktų. Kartu su inteligentiškai minkštų ir papurtusių veidų virtine sulaukus vyno, buvo galima keliauti į apleistą dabartinės Prezidentūros kiemą ir žvelgiant į debesis pasiduoti eskapistinėms fantazijoms.
Tai buvo svajonėse tarpstančių, atvirų galimybių laikas. Nebebuvo jokių taisyklių, orientyrų, jokios hierarchijos ir pavyzdžių. Buvo galima miksuoti visas įsivaizduojamas tikroves. Buvo galima stvertis bet kokios iniciatyvos, tačiau ją realizuoti buvo įmanoma tik posovietinio kosmoso atliekomis.
Gatvėse sproginėjo pirmieji mersedesai, į orą skrido pirmi oro balionai ir sudarkyti banditų kūnai. Ten pat vyko triukšmingi „Žalio lapo“ grupės performansai, marširavo sugrįžusių tremtinių eitynės ir siautėjo Maskvos pučo padrąsinti okupantai. Stadionus kilnojo beprotiškai azartiškas „Bix“ rokas, plaikstėsi postmodernistinių teorijų atplaišos jaunų kūrėjų galvose, o į ateitį jau brovėsi konservatyvi kultūrinė nomenklatūra.
Vienoje pusėje – „Vilniaus brigados“ maršai, kitoje – Atviros Lietuvos fondo knygnešystė. Viskas vyko vienu metu ir formavo unikalią hibridinę aplinką, kurioje kildavo keisčiausių iniciatyvų. Labai greitai išdygo naujos, antropologinės laukinio kapitalizmo tipažų rūšys, jos maišėsi su akademine terpe, formavosi nauji specifiniai menininkų, verslininkų ar banditų aprangos stiliai ir kūno kalba.
P. Lileikiui pavyko labai taikliai apibendrinti šį dramatišką laiką viena nuotrauka. Ikonografinę klasikinio paveikslo tragizmo gelmę ir kriminalinį tuometės realybės „herojiškumą” skleidžia 1995 metais Vilniaus centre savo automobilyje „Mercedes-Benz“ susprogdinto šešėlinio pasaulio autoriteto Rimanto Grainio fotografija. Jaunesniems skaitytojams priminsiu, kad tuomet savadarbės bombos sproginėjo įvairiuose mafijos patriotų, verslo ir naujo sukirpimo idiotų frontuose.
1993 metais šalį sudrebino net penki sprogimai, skirti verslininkams bei banditams. 1994-aisiais sprogo trijų „Vilniaus brigados“ ir Panevėžio Tulpinių gaujų narių automobiliai. 1994 metais buvo susprogdintas geležinkelio tiltas per Bražuolės upelį. 1995-aisiais sprogimas sugriovė Garliavoje gyvenančio Juozo Poderio, kurį ultrapatriotai laikė stribu, namą. 1997 metais prie savo namų Kaune automobilyje susprogdintas Valstybės saugumo departamento darbuotojas Juras Abromavičius. 1998 metais įvykdytas sprogdinimas Šiaulių mokesčių inspekcijoje. Tai tik parodo, kokiame juodų, makabriškų galių katile virė tuometė visuomenė. Todėl fotografams graikiškų tragedijų ikonografijai prilygstančių situacijų netrūko.
P. Lileikio smalsumas ir jaunatviškas įžūlumas sugebėjo sukurti emocionalų ir individualizuotą istorinių įvykių dokumentą. Kita vertus, turime pripažinti, kad bet kokia žodžiu, vaizdu ar tekstu papasakota istorija jau yra sufalsifikuota istorija, tiksliau – kvaziistorija. Tai praeities vaizdų ir dabarties išgyvenimų sąmyšis, praeities fakto ir nepagydomų iliuzijų koliažas.
Kartais istorinis pasakojimas būna kaip žaibuojančio subjektyvumo išraiška, kartais moksliškai objektyvus pasakojimas. Tokios mintys dėliojasi žiūrint į kito Sąjūdžio metraštininko Raimondo Urbakavičiaus fotografijas. Tai kitokia, labiau neutrali fotografija, todėl tas pats laikas pasirodo vėl kita egzistencine briauna. Joje mus patraukia P. Lileikio fotografijoms svetimas panoraminio vaizdo objektyvumo siekis. Kita vertus, vienas ir kitas, ir dar daugelis kitokių buvusių ar būsimų istorijos vaizdavimo būdų mūsų tik laukia. O jų, manau, tikrai atsiras. Tai bus visai kitokių, nešvankių, rastų, pamestų, demaskuojančių, buitiškai jautrių, kontrastuojančių fotografijų archyvai. Priešų ir aukų archyvai. Jie atsiras, kai pasikeis mūsų siekių ir vertybių kryptis, kai panorėsime kitokių istorijos interpretacijų. Kai prireiks dar kitokios Atgimimo vizualizacijos.
Tačiau šiandien esu dėkingas P. Lileikiui už suteiktą galimybę dar kartą, kaip ir tuomet, dar studijų laikais, stovėti prieš riaumojančius tankus prie Spaudos rūmų, uosti prievartos, metalo ir dyzelino tvaiką, girdėti nepalenkiamus greičiau už vyrus susibūrusių ir prieš sunkiasvores mirties mašinas stojusių moterų protesto balsus.
Virginijus Kinčinaitis
Menotyrininkas
