Straipsnis

Nuo pat fotografijos atsiradimo pradžios vaizdų autentiškumo klausimas tapo viena svarbiausių problemų, nors, tiesą sakant, realybės dokumentavimas niekuomet nebuvo pagrindinis ankstyvųjų fotografų tiklsas. XIX a. atsiradus fotografijai dar nebuvo įsigalėjusios tokios sąvokos ar idėjos, kaip fotožurnalistika, objektyvumas. Viena pirmųjų fotografijos manipuliacijų pasirodė prėjus vos metams po šio proceso išradimo. Nepriklausomai nuo fotografijos pradininku laikomo Louiso Daguerre‘o dirbęs prancūzas Hippolyte‘as Bayardas atrado perspektyvų fotografijos procesą, kuomet unikalus nuotraukos pozityvas fotoaparate iškart išryškinamas ant specialaus popieriaus. Kai ankstyvas Bayardo atradimas nebuvo įvertintas, jis paskelbė „Nuskendusio fotografo autoportretą“, kuriame suvaidino savo mirtį tam, kad išreikštų protestą prieš jį ištikusią neteisybę [1]. Kaip ir bet kokia kita išraiškos priemonė, fotografija nuo pat pradžių tapo subjektyvia jos kūrėjo išraiška. Vis dėlto, polinkis pasikliauti tuo, ką matai nuotraukoje sąlygoja diskusijos apie fotografijų mainpuliaciją painumą. Rašytojas George‘as Bernardas Shaw yra pasakęs, jog iškeistų visus Kristaus paveikslus už vienitelę jo nuotrauką. O kas jeigu ši būtų suklastota?

Hyppolite‘as Bayardas, „Nuskendusio fotografo autoportetas“, 1840

Fotografijų manipuliacijos istorija –„kosmografai“

XX amžiaus pradžioje manipuliacija fotografijomis buvo gana įprasta procedūra. „The New York Evening Graphic“ bulvarinis laikraštis, leistas 1924 – 1932 m., įgijęs „Porno Graphic“ pravardę, skaitytojams spausdino kasdienes naujienas, prilyginamas su „kasdiene erotika masėms“ [2]. Šis laikraštis buvo pirmasis sumontavęs nuotrauką, skirtą naujienoms, kuri tariamai turėjo būti padaryta garsaus skyrybų proceso tarp Kipo Rhinelanderio ir Alice Jones metu. Vyras teigė, jog vedė moterį nežinodamas, jog ji – afroamerikietė. Moters advokatas paprašė jos nusirengti iki pusės, nes, anot jo, tai turėjo įrodyti, jog vyras turėjo žinoti žmonos rasę. Kaip atrodė ši scena visuomenei nebuvo žinoma, nes fotografai į teismą nebuvo įleisti. Tuometinis laikraščio meno direktorius Harris Groginas, suradęs teisme dalyvavusių žmonių nuotraukas, surežisavo fotosesiją ir vėliau tiesiog pakeitė aktorių veidus į tikrųjų teismo dalyvių. „The New York Evening Graphic“ tiražas bemat išaugo, o pati nuotrauka oficialiai buvo pavadinta „kosmografu“ ir laikraštyje identifikuota kaip „pagaminta meno skyriuje“. Po šio įvykio laikraštis ir toliau spausdino „kosmografus“, šalia nuotraukų mažytėmis raidėmis išspausdindamas informaciją, jog nuotraukos surežisuotos.

Harris Groginas, „New York Evening Graphic“ kosmografas

Fotografija: simbolis ar faktas?

Filosofas Rolandas Barthesas savo knygoje „Kamera lucida“ nagrinėja fotografo metamą iššūkį „tikimybės ar net neįmanomybės dėsniams“. Autorius kalba apie fotografijos gebėjimą sureikšminti, padaryti svarbiu tai, kas yra fotografuojama: „pradinėje savo fazėje Fotografija, kad nustebintų, fotografuoja tai, kas įsidėmėtina; tačiau netrukus <...> ji paskelbia reikšmingu tai, ką ji fotografuoja. Tuomet „bet kas“ tampa rafinuota vertės viršūne“ [3]. Ir, nors R. Barthesas kalba apie fotografijos kaip abstraktaus reiškinio esmę, pastarąją mintį galima pritaikyti idėjai, jog tokie „kosmografai“ gali būti interpretuojami kaip simboliai. Pagal šį požiūrį, fotografija nepasakoja istorijos, ji nėra pareiškimas ar faktas, siekis atkreipti dėmesį, iškelti diskusiją ar ką nors pakeisti. Fotografija tampa istorijos simboliu. Vis dėlto, tokie, net padirbti, vaizdai jaudina skaitytoją ir tai paaiškina iškart išaugusį laikraščio tiražą. Nors „Evening Graphic“ greta nuotraukų pažymėjo, jog šios yra netikros, neaišku, ar skaitytojai suvokė, jog nereikia tikėti tuo, ką mato. Fotožurnalistas K. Kobre‘as cituoja W. Lowrey‘ų ir daro išvadą, jog XX amžiaus pradžioje dar vyravo menininkų suvokimas, jog nuotrauką, kaip ir piešinį ar eskizą galima koreguoti, juo manipuliuoti kaip meno kūriniu. Kiek vėliau, keičiantis požiūriui į fotografiją, kito ir standartai, taikomi žurnalistinėms fotografijoms. Vis dėlto W. Lowrey‘us teigia, jog dabar, kaip ir anksčiau, sprendimai, kokias nuotraukas publikuoti, priklauso redaktoriams, kurie neretai, kaip ir prieš 90 metų, siekdami pritraukti kuo daugiau skaitytojų, sėkmingai manipuliuoja fotografijomis [2].

Skaitmeninės eros netikrumas

Dar 1990 m. naujienų agentūros „The Associated Press“ (AP) fotografas ir redaktorius Bryanas Hortonas išreiškė susirūpinimą artėjančia skaitmeninio amžiaus era fotožurnalistikoje. Konstatuodamas, jog skaitmeninės nuotraukos gali būti keičiamos nepaliekant jokių manipuliacijos įrodymų kur kas lengviau, nei tai buvo galima padaryti praeityje, B. Hortonas rašė, jog ateityje nebeliks įrodymų, kokia iš teisų buvo realybė, tiksliau tariant – realybė nuotraukoje: „Dabar egzistuoja negatyvai. Ateityje duomenys bus keičiami be jokių pėdsakų, technikai tai vadina „besiūliu“ pakeitimu“. George‘as Weddingas – laikraščio „The Sacramento Bee“ fotoredaktorius numatė, jog ateis laikas, kuomet norint padaryti nuotrauką nereikės pakilti nuo kėdės: „ar mes tai vadinsime fotografija, meno kūriniu, iliustracija ar tiesiog hibridiniu vaizdu“ [4]. Fotožurnalistas, anot K. Kobre, visų pirma yra žurnalistas, o tik paskui fotografas. Dėl šių priežasčių fotožurnalistikoje galioja etikos standartai, bandantys nubrėžti ribas tarp to, kas yra priimtina, o kas – ne.

(Foto)žurnalistikos etika: teorija

Robertas I. Berkmanas ir Christopheris A. Shumway‘us teigia, jog, tai, ką mes vadiname profesionalia žurnalistika atsirado tik vėlyvoje XIX amžiaus pabaigoje. Progresyvūs 1880 ir 1890 metai vertė žiniasklaidą reformuotis dėl išplitusios, sensacijų besivaikančios, geltonosios,bulvarinės spaudos ir politinės įtakos, daromos leidėjams. Tuo metu žurnalistika tapo tiriamoji, besigilinanti į socialines problemas ir naujas dėmesys buvo sutelktas į žurnalistikos etikos klausimus. XX amžiuje išaugo judėjimas, skirtas sukurti nepriklausomą, objektyvią ir visuomenišką dvasią turinčią spaudą, kuri galėtų geriau informuoti ir būtų efektyvesnė. Taip, kuriantis profesionaliai žurnalistikai, su ja kartu buvo sukurti ir etikos standartai bei kodeksai [5]. Dauguma jų prasideda pamatinių vertybių ir etikos standartų deklaravimu, suteikia platesnį organizacijos kontekstą, nurodo specifinius principus, kuriais vadovaujamasi. R. Berkmanas ir C. Shumway‘us apibendrina tokius principus, kaip: informuoti, apšviesti, suteikti nešališką ir visapusį, išsamų įvykių ir naujienų pasakojimą, kreipti dėmesį į visuomenės interesą, ieškoti tiesos, vengti interesų konfliktų ir padėti visuomenei susidaryti nuomonę apie aktualius įvykius ir problemas.

Greta minėtųjų principų išskiriamos keletas kategorijų, pagal kurias galima suskirstyti egzistuojančius etikos standartus žurnalistikoje. Pastarieji strandartai apibrėžia asmenines žurnalisto savybes, tokias, kaip: asmeninių interesų konfliktų vengimas, tikslumas ir tiesos paieškos, rūpinimasis istorijos subjektais, šaltiniais bei pagarba bendruomenei (stereotipų vengimas, jautrumas kultūrinėms vertybėms ir tradicijoms, įvairių nuomonių atspindėjimas ir kita). Taip pat viena iš kategorijų yra „sarginio šuns“ funkcijos palaikymas, kuomet žurnalistas atkleidžia slepiamą viešą informaciją bei piktnaudžiavimą politine ar kita jėga prieš visuomenę, konstruktyviai kritikuoja. Kitos kategorijos sudaro etišką informacijos rinkimą ir etišką jos pateikimą [5].

Išvardintosios vertybės ir elgesio modeliai yra ar gali būti pritaikomi visoms žurnalistikos organizacijoms. Kaip vieną iš fotožurnalistinės etikos pavyzdžių galima pateikti „National Press Photographers Association“ (NPPA) etikos reglamentus. Ši, viena garsiausių pelno nesiekiančių ir fotožurnalistus vienijančių organizacijų buvo įkurta 1946 m., jai šiuo metu priklauso daugiau nei 6500 narių iš viso pasaulio, o vyriausioji asociacijos valdyba yra JAV. NPPAetikos kodeksas reprezentuoja aukščiausius fotožurnalizmo standartus ir, remiantis šiuo kodeksu, galima išskirti konkrečias problemas su kuriomis susiduria fotožurnalistai: kadro manipuliavimas ir jo režisavimas, privatumo pažeidimas,šališkumas, situacijos ar įvykio režisavimas ir nuotraukų retušavimas. Vis dėlto, etikos reglamentai žiniasklaidos atstovams gali pasitarnauti kaip gairės, kuriomis remiamasi iškilus klausimams ar problemoms. Fotožurnalistikos praktika skiriasi nuo teorijos, nes kiekvienas profesionalas darbe vadovaujasi savo asmeniniu elgesio modelių, kurį lemia subjektyvios aplinkybės.

Fotožurnalistikos etika: praktika

Greta aprašytų etikos normų galioja ir praktiškai išbandytos žmogiškosios fotožurnalistų vertybės, nebūtinai įeinančios į struktūrizuotus etikos kodeksus. K. Kobre aptaria modelius, kuriais fotožurnalistai vadovaujasi praktikoje [2]. Vienas jų: „Kito žmogaus“ (angl. „other guy“) argumentas – elgiuosi taip, kaip elgiasi kiti. Egzistuoja ir kitas, utilitarinis modelis, kuomet didžiausias gėris siekiamas suteikti didžiausiam kiekiui žmonių. Fotožurnalistika suteikia informaciją, gyvybiškai svarbią demokratinei visuomenei. Nuotraukos turi padėti keisti įstatymus, didinti visuomenės sąmoningumą, iškelti svarbias problemas ir kita. Absoliutinis elgesio modelis skelbia, jog individai turi tam tikras teises, tarp jų ir teisę į privatumą. Šios teisės yra absoliučios ir nepažeidžiamos nežiūrint naudos visuomenei. Nufotografuoti gedintys tėvai prie nuskendusio vaiko gali sukelti diskusijas apie vaikų saugumą, skatinti susimąstyti, tačiau žmogaus teisių į privatumą pažeidimas yra nekvestionuojamas, nes fotografuojant gedinčius tėvus yra įsiterpiama į žmonių asmeninius gyvenimus. Kai kurie fotožurnalistai vadovaujasi Auksine taisykle – mylėk artimą, kaip save patį. Ji gali būti perfrazuojama taip: nesielk su kitu taip, kaip nenorėtum, kad elgtųsi su tavimi. Kiekvienąkart darydamas nuotrauką fotografas, nors ir netiesiogiai, dalyvauja įvykyje ir daro poveikį tam, ką fotografuoja. Kadangi fotografo darbas yra neišvengiamai susijęs su žmonėmis, bendradarbiavimu su jais, ši taisyklė skatina prieš fotografuojant pagalvoti apie pasėkmes, kurias sukels publikuota nuotrauka. Kitas, „Gerojo samariečio“ argumentas sako, kad fotografas, visų pirma, yra žmogus, todėl, atsidūrus keblioje padėtyje ar kažkam šaukiantis pagalbos, pirmiausia reikia elgtis kaip piliečiui ar žmogui, tik po to kaip fotožurnalistui. Niekas negali numatyti naudos, kurią nuotrauka padarytų ateityje, tačiau galima numatyti tai, kaip reikėtų elgtis ištikus nelaimei. Elisabeth Biondi, „GEO“ ir „Vanity Fair“ žurnalų redaktorė siūlo dar vieną modelį, vadinamą „Bendra taisykle“ (angl. „Rule of Thumb“) – fotožurnalistai turėtų išbandyti save atsakydami į klausimą, ar jie galėtų parašyti įsivaizduojamą pastabą savo skaitytojui apie tai, kaip nuotrauka buvo padaryta. Jei fotografas jaučiasi nejaukiai pasakodamas apie savo fotografavimo procesą ar nenori, kad kas nors apie jį sužinotų, tuomet E. Biondi siūlo permąstyti tokius fotografavimo metodus [2].

XXI amžius reikalauja permąstyti priimtas praktikas, atsižvelgiant į tobulėjančias technologijas. Žurnalistikos profesionalai diskutuoja, ar nėra pasenę priimti etikos principai šiuolaikinės žurnalistikos kontekste. Garis Hillas, organizacijos „Society of Professional Journalists“ (SPJ) etikos komiteto pirmininkas, mano, kad nėra reikalo organizacijos etikos kodekso pritaikyti prie internetinės žurnalistikos standartų. SPJ kodeksas, anot G. Hillo, yra sukurtas taip, kad būtų universalus ir tiktų visoms medijoms. Vis dėlto, R. Berkmanas ir C. Shumway‘us teigia, jog specifinėje medijoje dirbantis žurnalistas turi turėti galimybę, iškilus etiniams klausimams, ieškoti atsakymų etikos kodekse, pritaikytame konkrečiai medijai, kurioje dirba. Tokius kodeksus turi turėti pati organizacija [5].  

Internetinėje eroje, kurioje nebeegzistuoja valstybių sienos, laiko skirtumai ar netgi kalbos barjerai, žurnalistai susiduria su globalia auditorija iš viso pasaulio. Universalus ir pasaulinis etikos kodeksas neegzistuoja ir egzistuoti negali dėl įvairių tradicijų bei kultūrinių skirtumų, o nuolatinė asmeninio pasirinkimo ir profesinės atsakomybės dilema fotožurnalistams buvo pažįstama visais laikais.

Šaltiniai:

1. WHEELER, Tom. Phototruth or Photofiction? Ethics and Media Imagery in the Digital Age. Lawrence Erlbaum Associates, Inc., 2002. 217 p. ISBN 0-8058-4261-6.
2. KOBRE, Kenneth. Photojournalism: the professionals' approach. 2nd ed. Boston: Focal Press, 1991. 359 p. ISBN 0-240-80061-3.
3. BARTHES, Roland. Camera lucida: pastabos apie fotografiją. Kaunas: Kitos knygos, 2012. 142 p. ISBN 978-609-427-092-5.
4. HORTON, Brian. The Associated Press photo-journalism stylebook. Reading, Mass: Addison-Wesley, 1990. 143 p. ISBN 0-201-13235-4.
5. BERKMAN, I. Robert; SHUMWAY, A. Christopher. Digital dilemmas: ethical issues for online media professionals. 1. ed.  Ames, Iowa: Iowa State Press, 2003. 386 p. ISBN 0-8138-0236-9.

Fotografijų šaltiniai:

1. Hyppolite‘o Bayardo fotografija paimta iš: http://en.wikipedia.org/wiki/Hippolyte_Bayard
2. „Kosmografas“ paimtas iš: http://thispublicaddress.com/tPA2/2002/11/composograph.html