Straipsnis

Pokalbis su Alfredu Pliadžiu, šešių „Auksinių kadrų“ laureatu.
Roberto Dačkaus nuotrauka.

Alfredas Pliadis prieš daugiau 50 metų pirmą kartą į rankas paėmė fotoparatą ir nepaleidžia iki šiol. Šiemet jo darbas buvo išrinktas geriausiu konkurse „Lietuvos spaudos fotografija 2017“ temoje „Diplomatija“. „Geriausias pasaulyje darbas ir hobis yra fotografija. Ir mane ji persekioja jau dvidešimt metų“, – interviu teigia A.Pliadis, bet kartu baiminasi, kad šiuolaikiniai fotografai vis labiau panašėja į „kyborgus“ ar „printerius“.

 

Kaip prasidėjo jūsų kelias į fotografiją? Kada padarėte pirmuosius kadrus?

Banaliai banalus dalykas – prasidėjo nuo to, kad gavau dovanų „Smena 7“, Mano tėvas buvo gydytojas, bet labai domėjosi fotografija. Man vaikystėje nuotraukų darymas buvo užburiantis stebuklas, kuris liko tokiu visam gyvenimui.

Pirmieji mano negatyvai archyve datuoti 1966 metais. Šiaip aš niekada nesiskyriau su fotoaparatu. Kai mokiausi mokykloje sportavau ir visur veždavausi jį. Tuomet prasidėjo pirmosios kelionės į užsienį, kurios buvo labai reikšmingos, nes nedaug ką išleisdavo. Norėjosi parvežti nuotraukų parodyti draugams. O vėliau, jau studijų metais, mano specialybėje buvo viena paskaita – fotografija. Man dėstė Vytautas Ylevičius. Aš pas jį ateidavau į laboratoriją, kurioje buvo tiems laikams labai deficitinių fotografijos žurnalų – vokiečių, vengrų, lenkų. Tie žurnalai man tapo langu į fotografijos pasaulį, kitą matymą, skirtingą tais laikais brukamam socialiniam realizmui. Užsikabinau, tada pradėjau lankytis laboratorijoje taip dažnai, kad man pasiūlė pusę etato padirbėti laborantu. Dirbau, stebėjau kaip dirba meistras, mokiausi. Baigęs mokslus gavau paskyrimą dirbti pačiame institute, ten mano darbas buvo susijęs su filmavimu bei fotografavimu.

Po truputį ėmiau lankytis varžybose, fiksuoti kažkokius techninius dalykus, tačiau kartais išeidavo ir kokia meninė nuotrauka, tad vėliau įstojau į Fotomeno draugiją, pradėjau dalyvauti jaunųjų fotografų parodose. Po kelių metų man paskambino iš tuometinės LTV sporto skyriaus, pasakė, kad matė mano nuotraukas, kurios tuo metu jau buvo publikuojamos spaudoje, ir pagyrė, kad aš turiu akį, gerą matymą ir pojūtį. Jie pasakė, kad jiems trūksta režisierių, nes tuometinę konservatoriją baigę studentai nelabai ką išmanydavo apie sportą, daugiau apie Shakespeare’ą. Tai nuėjau dirbti ten. Tačiau kai išėjau iš televizijos, jau buvau supratęs, kad geriausias pasaulyje darbas ir hobis yra fotografija. Ir mane ji persekioja jau dvidešimt metų.

 

Šiuo metu dirbate Krašto apsaugos ministerijos (KAM) fotografu. Kaip atsitiko, kad atsidūrėte „kariuomenėje“?

Aš atėjau dirbti. Televizijoje aštuonerius metus vadovavau sporto redakcijai, buvau vyriausiuoju redaktoriumi, o išėjęs iš televizijos, atėjau dirbti į KAM visuomenės informavimo skyrių. Porą metų tiesiog dirbau spaudos atstovu, rašiau straipsnius, bendravau su žiniasklaida. Paskui jiems ėmė trūkti fotografinės pusės. Nupirko fotoaparatą, aš susikomplektavau objektyvus ir ėmiau fotografuoti. Dar tuo pat metu leidau žurnalą „Lengvoji atletika“, buvau redaktoriumi. Tai buvo mano hobis, aš tiesiog pabandžiau save. Kokius keturis metus norėjau išbandyti save, ar galiu būti žurnalo redaktoriumi. Man patiko, tačiau baigėsi pinigai ir viskas baigėsi.

Aš nesu ir niekada nebuvau užsidaręs tik KAM lygmenyje. Aš turiu kažką ir savo kurti. Mano pagrindinis hobis – sportas. Dabar dar bendradarbiauju su tarptautine naujienų agentūra – tai Kinijos nacionalinė naujienų agentūra „Xinhua“. Aš esu jų fotografas Lietuvoje. Man tenka fotografuoti Lietuvos visuomenei ir pasauliui reikšmingus įvykius, kultūrą, madą, sportą. Aš nenoriu būti tik KAM amatininku, nes dirbant vien tą darbą viskas greitai tampa šabloniška, o kai atsigaivinu, tarkim, nuėjęs į kokį madų šou ir ten pasijuntu kaip pirmą kartą įmestas į vandenį, tai yra malonumas ir azartas padaryti kažką įdomaus. Tuomet stebiu, domiuosi, konsultuojuosi.

 

Kas buvo jūsų mokytojas iš didžiosios M ir kodėl?

Vytautas Ylevičius buvo pirmas mokytojas. O šiaip, aš stebėdavau. Man labai patiko Aleksandro Macijausko darbai. Ir aš dar esu didelis gurmanas plačiakampio objektyvo. Patiko toks lyrinis Romualdo Rakausko stilius. Jie mane labai domino. Daug nagrinėdavau, daug žiūrėdavau, stebėdavau savo kolegų darbus. Nežinau, ar aš turiu savo stilių, gal jo tokio ir nėra, bet kartais vis pagaunu kokį auksinį kadrą. Man patinka pats fotografijos procesas. Nesivaikau rezultato, mane žavi procesas. Fotografija man – gyvenimo būdas.

 

Kariuomenės ir sporto fotografija atrodytų skirtingos sferos, ar įžvelgiate jose panašumų, kokie didžiausi įžvelgiami skirtumai?

Ir ten, ir ten reikia mokėti „pagauti“ situaciją. Sporte ji greičiau keičiasi, kariuomenėje viskas statiškiau. Bet tai tie patys dalykai: rakurso ieškojimas, akimirkos fiksavimas, savo žinių apie tą sferą įkūnijimas. Būdavo, kad manęs klausdavo: „Ko tu ten į tą sportą eini?“ Bet aš juk sporte gimęs ir užaugęs, man jis jau tarsi sulindęs į kuprą. Mano geras draugas paskui gerai pasakė: „ Ko jūs iš jo norite, jis į sportą eina atsigauti.“ Jei nori būti amatininku, imi fotoaparatą ir viskas paprasta – ranką paspaudė taip, tankas pravažiavo kitaip. Ir taip dvidešimt metų. Kai išeinu į aikštę kokio parado metu, jau nebežinau, kur lipti ir ką daryti. Būna, atsistoju į kokį tašką ir suprantu, kad aš jau trisdešimt trečią kartą fotografuoju iš tos pačios vietos, tada galvoju: „Pliadi, reikia kažką daryti!“

Sporte situacijos keičiasi greičiau ir įdomiau. Ir tai yra neprognozuojami dalykai – pergalė, pralaimėjimas, liūdesys, džiaugsmas. Tų emocijų gradacija yra platesnė, nei kariuomenėje, kur yra karys, šturmas, rankos paspaudimas, žygiavimas, šaudymas – ir viskas. Kai viskas taip prognozuojama, tenka sukti galvą, ką padaryti – priartinti, atitolinti, paaštrinti. Kai sudedu tuos du dalykus – sportą ir kariuomenę bei dar pridedu kultūrą, meną ir politiką, gaunasi taip, kad mano, kaip fotografo, gyvenimas pasidaro įdomus ir pilnavertis.

 

Darbe tenka fotografuoti karines pratybas, o ar teko fiksuoti realius karinius konfliktus?

Realiuose kariniuose konfliktuose Lietuva nėra dalyvavusi, tik taikos palaikymo misijose. Esu buvęs Kosove, Bosnijoje ir Hercogovinoje (Sarajeve), Irake ir Afganistane. Pastarajame turbūt buvo rimčiausia – 2005-taisiais ten nuskridau penkioms dienoms, o prabuvau du mėnesius. Dabar jau galiu pasakyti, nes daug laiko praėjo, – tada teko ir tanke degti. Tai yra toks „ekstrymas“.

Aš visada juokiuosi iš tų lietuvių fotografų, jų yra keli, kurie kažkur nuvažiuoja, pabūna ir iš ten grįžę visiems skelbiasi, neva, jie jau karo fotografai. Man juokas dėl to ima, nes, mano nuomone, tik keli Lietuvos fotografai yra matę tikrą karą. Tai Petras Malūkas ir Mindaugas Kulbis, kuris dirbo rimtose pasaulinėse agentūrose ir važiavo ten, kur tikrai buvo karas, – į Čečėniją ir į Afganistaną. Tai jie galėtų vadintis karo fotografais.

 

O kaip konfliktas Ukrainoje?

Ukraina – na, aš nežinau. Kai atvažiuoja, pasėdi prie fronto... aš nematau tų karo nuotraukų, tik deklaracijas. Aš manau, kad baisu tol, kol pats nenuvažiuoji. Kai nuvažiuoji, pamatai, kad viskas yra paprasta ir jei tu nesi kvailas, matai, kad gali susikurti sau fotografavimo sąlygas ir nelysti ten, kur tikrai kas nors „duotų į galvą“ Aš savęs karo fotografu nelaikau ir visada prieštarauju tiems, kas mane taip vadina. Negalima savęs taip įvardinti nepauosčius tikro parako kvapo.

 

Fotografuojate ne tik sportą bei karius, bet ir fiksuojate gamtą. Ar yra daugiau neatrastų sferų? Ką visada svajojote išbandyti?

Kiekvienas atradimas susietas su didelėmis pastangomis. Reikia labai daug žinoti. Aš visada bijau šou pasaulio fotografijos. Man yra kelis kartus tekę fotografuoti tas pupytes, katytes, mamytes. Aš nežinau kas jos tokios: jos ten laksto, strikinėja. Man tai baisu, nes aš tikrai nieko nežinau. O kiti fotografai ten ateina ir jaučiasi gerai. Man reikėtų įdėti labai daug žinių, norint pradėti gaudytis šou versle, sužinot, kas yra kas. O sporte aš viską žinau ir net galiu kolegoms padėti. Būna, ateina ir man sako atvirai: „Aš tikrai nieko nežinau toje lengvojoje atletikoje, kur yra apie keturiasdešimt rungčių, ir kiekvienoje rungtyje sava žvaigždė.“ Tikrai visiškai atjaučiu ir suprantu, kad tai yra sunku. Fotografijoje nėra ko medžioti temų ar atradimų, jeigu nori įvaldyti naują sritį. Turi daug darbo įdėti į tai, kad ją gerai suvoktum. Tai yra žinių, pastangų ir patirties dalykai.

Tarkim mada – kaip fotografuoti madą? Pirmą kartą, kai pabandžiau, man atrodė gražu, o paskui Juozas Statkevičius sako man: „Jūs čia nesąmones darote, negalima taip fotografuoti, kai pėda užlenkta.“ O aš atėjau iš kariuomenės fotografijos, man gražu, kai pėda užlenkta – judesys. Tai paskui susimąsčiau, ką aš čia darau, aš juk čia visiškas profanas. Tada pasiėmiau madų žurnalus, pradėjau žiūrėti ir pamačiau, kad tikrai yra niuansų. Tos aukštumos prasideda nuo to, kad turi kažką žinoti, o ne pirmą kartą sėdus į lėktuvą skristi juo lėktuvo kapitono vaidmenyje.

 

Ką fotografuoti sunkiausia?

Man sunkiausia fotografuoti nežinomus dalykus, kur sunku prognozuoti kaip ten bus. Sakykim, politika – būna oficialūs vizitai, kur nežinai, kaip, koks apšvietimas, kokios sąlygos. Tokiose situacijose turi labai ribotą laiką susigaudyti. Minutė – tai amžinybė, įamžinant kokį pasisveikinimą dažnai turi kelias sekundes ir tave išveja. Tai yra tokios stresinės situacijos, kurios man nėra malonios. Aišku, tuomet, imu jaustis kaip medžioklėje, lyg koks šaulys, – nušausiu kokį šerną arba ne, pagausiu kokį kadrą, kurio man reikia 150-čia procentų, ar ne.

Štai nesenai nutikusi istorija. Belgijos karalius atvažiavo į Ruklą. Jį pasitiko prezidentė. Visus sustatė į „gardą“ ir aš pamačiau, kad ten bus labai blogai, nes pirmiausia jis išlips, paskui automobilis užstos, vėliau apsauginiai užstos. Paėjau į šoną truputį... ir tikrai – tie, kurie liko toje vietoje, nepadarė kadro. Ten buvo rimtų agentūrų fotografai. AFP fotografas priėjo prie manęs ir išsigandęs prisipažino, kad jis nei vienos nuotraukos nepadarė. Aš jam sakau: „Aš padariau. Imk mano, aš tave gelbsčiu.“ Kadangi aš visą seriją padariau, tai galiu duoti jam vieną ar porą nuotraukų ir taip jį išgelbėti.

 

Kas yra jūsų tabu fotografijoje, kurių temų neliestumėte, arba kitaip tariant, kada net netrauktumėte fotoaparato?

Nesu fotografavęs ir turbūt nefotografuočiau tų gegužės 9-osios įvairių marazmų. Šiaip, aš esu pozityvus fotografas. Esu fotografavęs gal tik vienas riaušes.

 

O avarijos? Yra fotografų, kurie atsisako tai fiksuoti.

Aš labai džiaugiuosi, kad man netenka daryti tokių dalykų. Esu kelis kartus fotografavęs susidūrimus, tačiau aš nenorėčiau to daryti nuolat. Kaip ir nenorėčiau fotografuoti karo. Aš noriu matyti fotografijose džiaugsmą. Arba liūdesį, kuomet jis sportinis, kuomet žmogus nepraranda visko, tik sportinę akimirką, o po jos gyvenimas vėl eina į priekį.

 

Kiekvienas fotografas turi „praleistą savo gyvenimo kadrą“ – apšvietė juostelė, nepagavo lemtingos akimirkos. Koks jūsiškis?

Tarp normalių fotožurnalistų, kurių yra dauguma Lietuvoje, vyrauja bendras suvokimas, kad tokių bėdų pasitaiko. Tarkim, stoviu Daukanto aikštėje ir staiga pralekia naikintuvai. Nespėjau ir viskas, o šalia buvęs kolega man sako: „O aš padariau kadrą.“ Sakau: „Būk geras, man tai yra svarbu.“ Dabar technologijos pažengusios, jei fotografuoji skrendantį lėktuvą, padarai kokius dvidešimt penkis kadrus, tai iš jų galima vieną ar du ir atiduoti žmogui, kuriam tikrai labai reikia. Yra toks kolegiškas požiūris į visa tai, su kolegomis tai darome ir manau, kad tai yra normalu.

Aš esu buvęs dešimtyje olimpiadų. Jos primena maratonus – tenka bėgti per varžybas, bandyti užfiksuoti visus lietuvių pasirodymus. Kartais suvokiu, kad tiesiog negaliu būti trijose vietose vienu metu. Tuomet prašau kolegos iš užsienio, gal jis galėtų padėti. O aš, savo ruožtu, galbūt tuo metu kaip tik važiuoju į tą vietą, kurios nuotraukos svarbios ir jam. Tuomet aš užfiksuoju jo sportininką, o jis – mano. Įvyksta toks pasikeitimas. Tai labai žavu, kad nuvažiavus į renginį, susitinka žmonės, kuriais galima pasitikėti ir pats tuo pačiu įsipareigoji būti kolegišku, draugišku, padėti kitiems. Tuo mane labai žavi fotografija. Tai yra bendraminčių, dažnai bendro tikslo siekiančių žmonių grupė, kurioje būti tikrai malonu. Puiku turėti galimybę bendrauti su žmonėmis, kurie turi tokį patį hobį kaip aš.

 

Turite savo „gyvenimo kadrą“? Nuotrauką, kurią pats išskirtumėte geriausia? Kokia jos istorija?

Tų kadrų tikrai yra daug. Esu gavęs šešis „Auksinio kadro“ apdovanojimus.

Man svarbūs tie pirmieji kadrai, dar kvepiantys menine fotografija. Man jie malonūs, aš juos pats esu atspaudęs. Tie, kurie, kaip sakoma, dar „Caro Riuriko“ laikus menantys. Tuomet dar buvau aktyvus Fotomeno draugijos narys. Gal tai jaunystė, gal aš jau pasenęs, gal sentimentalus darausi. Dabar skaitmeninė fotografija man yra kažkas fantastiško, ypač žurnalistikoje, kur svarbi ne meninė pusė, o žurnalistinė. Gali skaitmenine technika dirbti ir „kaifuoti“.

 

Dažnai neišprususiam žiūrovui atrodo, kad fotografuojant sportą – svarbiausia greitas fotoaparatas ir didelis objektyvas. Bet kokių įgūdžių iš tiesų reikia, norint kurti gerą sporto fotografiją?

Pirmiausia, žinių. Suprasti, ką fotografuoji. O dėl aparato – kai buvau jaunas, irgi galvojau panašiai. Fotografavau su „Zenitu“, tačiau buvo toks, tuo metu dar juostinis, „Nikonas“, kuris galėdavo padaryti kelis kadrus iš karto. Man atrodė, kad tai nuostabu. Nuolat galvojau, kaip gerai būtų su tokia įranga dirbti. Vėliau aš įsigijau „Canoną“, kuris tuo metu buvo pats moderniausias pasaulyje juostinis fotoaparatas, ir supratau, kad nieko nelaimėsiu dėl to, kad per vieną akimirką „nuspausiu“ dešimtį kadrų. Palyginsiu su medžiokle: norėdamas nušauti tą patį šerną, pasiimi „Kalašnikovą“, nueini į mišką ir paleidi seriją. Bet kažkaip niekas to nedaro, ima vienvamzdį ar dvivamzdį. Taip pat ir sporto fotografijoje – reikia būti tinkamame taške, tinkamu momentu ir paspausti vos vieną-du kadrus. Ir turėsi tą nuotrauką. O jeigu paleisi motoriuką kol tau užsikims buferis, tada tikrai neturėsi nei vieno kadro.

Svarbiausias dalykas, mano galva, yra objektyvas. Kai manęs klausia nuo ko pradėti, aš sakau: „Pradėk nuo objektyvo. Nusipirk gerus, nes jie amžini.“ O aparatai keičiasi kas dveji metai. Esu „Nikono“ gerbėjas, jų aparatai keičiasi kas dveji metai. Praeina dveji metai ir man pradeda bloga darytis, kad aš vėl neturiu geriausio aparato. Pats suprantu, kad tai nesąmonė, juk išties esminis dalykas – turėti gerus objektyvus. Tuomet tikrai galima fotografuoti sportą. Galima ir plačiakampiu sporte padaryti šaunių kadrų, nebūtinai to didelio objektyvo reikia. Svarbu tik žinoti, kur ir kada paspausti mygtuką, kur prigulti, kur atsistoti, kur pakilti aukščiau, ar kur panerti. Ir tada viskas gaunasi. Ne aparatūra juk daro gerus kadrus, net ne objektyvai – juos daro fotografas. Galva, žiniomis, nuovoka. Jeigu galvoje nieko nėra, gali nusipirkti, kad ir kosminį laivą bei bandyti juo fotografuoti – nieko neišeis.

 

Buvote vienas tų fotografų, kurie realiai perėjo ribą tarp fotografavimo juosta ir skaitmena. Koks buvo tas skirtumas? Kaip pasikeitė sporto fotografija?

Sporto fotografija pasikeitė pirmiausia. Olimpinės varžybos yra savotiška naujausių technologijų paroda – tiek foto, tiek televizijos. Kompanijos „Canon“ ir „Nikon“ varžosi tarpusavyje, kurdamos specialius modelius tai progai, pristatydamos naujus objektyvus.

Skaitmeninė fotografija atėjo į sportą pirmiausiai. Tai buvo 2000 metais, bet aš dar 2004 m. važiavau į Atėnus su juostiniu aparatu. Tai tuomet mano kolega Mindaugas Kulbis net pasišaipė: „Ko tu ten važiuoji su juostiniu?“ Nors juostinį fotoaparatą aš turėjau tuo metu patį moderniausią pasaulyje – „Canon’ą“. Turėjau gerus objektyvus ir ten tikrai gerai padirbėjau, nes „Kodak“ įmonė tuo metu davė fotografams juostų, kiek jie norėjo ir dar tas juostas iš karto ryškino bei skanavo. Gavau priėjimą prie kompiuterio bei serverių, galėjau iškarto siųsti failus į Lietuvą. Parsivežiau iš ten ir skaitmeninius, ir neliestas juostas, kurių neišfotografavau iki šiol. Tačiau į Turino olimpines žaidynes, po dviejų metų, aš jau važiavau su skaitmeniniu aparatu. Tai štai, toks buvo perėjimas. Turino olimpinėse žaidynėse jau nelabai buvo fotografų, kurie naudotų juostinius aparatus. Nors „Kodakas“ ir toliau ryškino juostas, norinčių buvo vienetai.

 

Kaip pasikeitė fotografijos tempai, pats procesas po to?

Procesas anksčiau būdavo toks, kad turėdavai važiuoti į spaudos centrą, žiūrėti, ryškinti, skanuoti juostas, siųsti nuotraukas. Skaitmeninis procesas yra toks: sėdi krepšinio aikštelėje ir viena ranka fotografuodamas, kita gali siųsti nuotraukas. Atėjus skaitmeninei erai visi informacijos perdavimo procesai pagreitėjo tūkstančius kartų. O ir redakcijų norai tiems greičiams gerokai išaugo – tik pradedi fotografuoti, jie jau nori, kad nuotrauka būtų ant redaktoriaus stalo. Juostos eroje tai buvo neįmanoma, nes vis tik turėdavai nuvažiuoti į spaudos centrą, išryškinti juosteles, jas nuskanuoti ir išsiųsti. Tai užimdavo laiko ir niekas neskubėjo. Juostinės fotografijos eroje mes susirinkdavome, nufotografuodavome varžybas ir sakydavome: „Tai jau vakaras, laboratorija neveikia, tai gal po alaus bokalą?“ Po to labai ramiai vakare pareini namo, išsimiegi, ryte išryškini juostą, pažiūri, ką ten turi, nuskanuoji ir atneši redaktoriui. Jei dabar taip padarytum, tai niekas nesuprastų, sakytų: „Kas tu čia, padangių lėtasis? Kur tavo vieta? Tikrai ne spaudos fotografijoje.“

O dabar aš stebiu kaip dirba mano kolegos. Į krepšinio rungtynes ateina kelių redakcijų fotografai. Tik prasideda rungtynes, jie vienas kitą stebi – tik vienas atsidaro kompiuterį, visi supuola daryti tą patį, nes jei tik trimis sekundėmis vėliau nusiųs nei kitas, redaktorius duos velnių, o žurnalistas sukels isteriją, kodėl viena redakcija gavo trimis sekundėmis nuotraukas anksčiau, o mes vėliau. Tai yra baisus dalykas dėl to, kad fotografai pradeda nebežiūrėti. Jie nebežiūri situacijų, o tampa tokiais amatininkais ar net pasakyčiau „kyborgais“. Jie tik trrrr ir siunčia, trrrr, ir siunčia, o paskui sako: „Ai, aš jau padariau dvidešimt kadrų.“ Ir išeina. O dar varžybų tik pirmas kėlinys praėjęs.

Mano kitoks mąstymas: jei aš jau atėjau į varžybas, tai būsiu nuo pradžių iki pabaigos ir padarysiu viską, kad man iš to būtų malonumas. O jie tampa amatininkais, nes jiems nesvarbu, ką fotografuoti ar medieną, ar krepšinį, ar madas. Padariau, išsiunčiau ir tai viskas, ko iš manęs reikia. Fotožurnalistika dingsta. Gaunasi tokie fotografai fiksuotojai – „printeriai“, siekiantys kuo greičiau nubėgti prie finišo ir pamiršti.

 

Spaudoje galima išvysti ir nemažai jūsų sukurtų archyvinių nuotraukų. Archyvo prikėlimas – nostalgija ar techninis poreikis viską perkelti į kompiuterinį formatą?

Man malonu tuos kadrus ištraukti. Dažniausiai stengiuosi pritaikyti prie tam tikro įvykio ar prie konkretaus žmogaus jubiliejaus. Aš galvoju, kad jei kažką turi, privalai tai rodyti visuomenei. Nes sovietiniais laikais spauda buvo tokia baisi, kad iš juostelės paimdavai vieną nuotrauką, o dauguma nuotraukų taip ir liko užmarštyje. Jos dabar turi visai kitokį svorį ir vertę. Štai neseniai žaidė „Žalgiris“ su „Getebergu“. Pirmą kartą jie žaidė 1989 metų rugsėjį. Aš tas rungtynes fiksavau. Tai kodėl neištraukus ir neparodžius kadrų, kuriuos turiu.

Arba nesenai ištraukiau kadrus senų automobilių parodos. Važiavome su Rimvydu Valatka į Ukmergę daryti reportažo apie senovinių automobilių ralį. Tai juk įdomu – tie seni automobiliai, kurių dabar išvis nesimato.

Man pačiam įdomus tas procesas – tvarkyti savo archyvą, paretušuoti, nuskanuoti senas nuotraukas ir pačiam nuo to malonu. Svarbiausia, kad pačiam nuo to malonu. Tuomet aš galvoju, kad ir žiūrovams turbūt įdomu pažiūrėti, ypač jei jie jaučia nostalgiją savo jaunystei. Yra buvę net taip, kad iš archyvinių nuotraukų kažkas atpažįsta save ar savo tėvus. Nesenai man parašė žmogus, kuris tarp sportuojančių bažnyčioje žmonių nuotraukoje atpažino savo tėvą. Jis paprašė manęs atsiųsti tą nuotrauką ir aš jam ją išsiunčiau. Tai yra geroji fotografijos dalis – galėti padaryti kitam žmogui gerą. Aš manau, kad tai yra labai svarbu.

 

Alfredą Pliadį kalbino Margarita Vorobjovaitė