Straipsnis

Kęstutis Vanagas: fotožurnalistikoje itin svarbus istoriškumo momentas

 

„Retas fotožurnalistas, nuėjęs fotografuoti renginio, suvokia jį iš istorinės perspektyvos, tai yra, kaip jo sukurtos fotografijos atrodys po 10-20 metų. O istoriškumo momentas yra labai svarbus“, - teigia Kęstutis Vanagas, buvęs prie konkurso „Lietuvos spaudos fotografija“ ištakų. Pats konkurse dalyvavo pačioje pradžioje ir pastaruosius kelerius metus, beje, pernai iškart tapo laureatu, šiais, 2021 metais, šiuo metu yra paskelbtas nominantu. 

-      Pati konkurso „Lietuvos spaudos fotografija“ idėja buvo pritraukti jaunus fotožurnalistus, dirbančius įvairiose redakcijose. Pabrėžiu - jaunus. Prieš tai buvęs klubas „Canon“, į kurį buvo susibūrę spaudos fotografai, tapo Spaudos fotografų klubu - rimtesne organizacija, galinčia rengti tokį konkursą-parodą, skirtą populiarinti spaudos fotografiją, - pasakoja K. Vanagas.

-      Ir tada, prieš 20 metų, buvo surengtas pirmasis konkursas „Lietuvos spaudos fotografija“. Kaip sekėsi šią idėją įgyventi?

-      Puikiai. 20 metų konkursas gyvuoja. Nors iš pradžių buvo sunku. Nauja organizacija, naujas konkursas, keliolika entuziastų… Spaudos fotografų klubo prezidentu išrinkome Joną Staselį. Jis su vėliava rankose ėjo pirmyn. Aišku, šalia Jono buvo grupė pagalbininkų, valdybos narių, kurie taip pat rūpinosi. Labai aktualus klausimas buvo finansavimas. Tai yra rėmėjai, be kurių nebūtų įvykęs konkursas. Tuo laikotarpiu nematomas darbas tikrai buvo didelis. Visi, kas galėjo, prisidėjo. Tada konkursas „Lietuvos spaudos fotografija“ įgavo pagreitį ir viskas įsivažiavo.

-      Ar jūs šiame konkurse dalyvavote nuo pat pradžių?

-      Ilgą laikotarpį esu Spaudos fotografų klubo valdybos narys.

Prisidėdavau prie strateginių klausimų sprendimo. Pats konkurse „Lietuvos spaudos fotografija“ aktyviau dalyvavau gal pačioje pradžioje. Mano tikslas buvo skatinti jaunimą gilintis į spaudos fotografijos esmę bei kviesti juos dalyvauti konkurse. O jei pažiūrėtume į retrospektyvą, kas dalyvauja ir laimi šiame konkurse?

-      Manau, kad dažniausiai - patyrę spaudos fotografai.

-      O jaunimo dalyvavimas labai fragmentuotas. Ir tai yra didžiulė problema. Ar galite atsakyti, kas yra fotožurnalistas ir ką jis daro?

-      Fotožurnalistas informuoja vaizdais apie svarbiausius įvykius.

-      Kitaip tariant, jis kuria ką? Fotoinformaciją. Į kokius klausimus turi atsakyti fotoinformacija?

-      Žinau, kad žurnalistas turi atsakyti į klausimus: kas, kur, kada, kodėl...    

-      Teisingai. O jei apie paklaustumėte fotografų arba vadinamųjų fotožurnalistų, dirbančių redakcijose, kiek jų galėtų atsakyti į šį klausimą?

-      Gal nedaug?

-      O tai reiškia, kad akademine prasme mes neturime mokyklos, universitete ji tiesiog sunyko. Fotografai, dirbantys redakcijose, yra amatininkai. Jie labai geri amatininkai, kūrėjai kaip fotografai, bet didžioji jų dalis nėra fotožurnalistai, nes negauna bazinių žinių. Jie įmesti į balą, ir niekas jiems nepadeda. Valstybė nepadeda, nes neturime akademinės mokyklos, pačios redakcijos nesuinteresuotos edukuoti savo fotožurnalistus, kurie save laiko paprastais fotografais. Ir jie patys nelabai domisi.

-      Vis dėlto yra Spaudos fotografų organizacija, konkursas ir paroda...

-      Grįžtant prie Spaudos fotografų klubo veiklos, ypač sudėtinga, kai konkursą ir parodą rengia patys spaudos fotografai, nedidelė grupė entuziastų. Ir vis dėlto tai tapo 20 metų tradicija. 

-      Nuo tada, kai atsirado internetinė žiniasklaida, kalbama, kad sumenko fotografijų kokybė.

-      Tai vis dėlto nėra meninė fotografija, o fotožurnalistika, ir ji turi dominti informacine prasme. Kuriama fotoinformacija. Kitas dalykas, kaip tai daroma. Štai į ką norėčiau atkreipti dėmesį. Retas redakcijos fotografas, nuėjęs fotografuoti renginio, suvokia jį iš istorinės perspektyvos, tai yra, kaip jo sukurtos fotografijos atrodys po 10-20 metų. O istoriškumo momentas yra labai svarbus. Tarkime, toks pavyzdys: Gitanas Nausėda pirmą kartą apie tai, kad kandidatuos prezidento rinkimuose, pranešė studentų miestelyje Saulėtekyje. Pažiūrėkime į šio įvykio nuotraukas portaluose. Kuris fotografas užfiksavo istoriškumo momentą? Norint tai daryti, reikia plėsti pasaulėžiūrą, kad būtų galima suvokti, kokie procesai vyksta ir kokie jie yra iš istorinės perspektyvos.

Kęstutis Vanagas

-      Koks buvo paties kelias į spaudos fotografiją?

-      Buvau jaunas ambicingas fotografas, toks, kaip ir dabartiniai jauni. O kuo daugiau žinai, tuo geriau supranti, kad nieko nežinai. Pirma mano darbo vieta buvo didžiausiame ir populiariausiame Lietuvoje žurnale „Jaunimo gretos“. Tuo metu iššūkiai buvo labai dideli. Pamenu, kaip dariau savo pirmą fotoreportažą redaktoriaus užsakymu. Tai buvo lyg kontrolinis fotografavimas. Jis vyko dabartinio Užupio teritorijoje buvusioje elektros skaitliukų gamykloje. Fotoaparatas buvo labai paprastas technologine prasme, bet pavyko sukurti fotoreportažą. Sudėtingiausia būdavo daryti žurnalo „Jaunimo gretos“ viršelius. Juos reikėdavo daryti spalvotus, fotografuoti skaidrėmis, patiems ryškinti. Manau, kolegos supras, ką reiškia fotografuoti reportažą ISO 50 juostelės jautrumu.

-      Koks buvo kitas etapas?

-      Teko padirbėti Lietuvos kino studijoje operatoriaus asistentu. Kadangi man kinas labai patiko, įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Jono Griciaus vadovaujamą pirmą operatorių kursą. Po pusės metų išėjau, nes supratau, kad kinas - tik mano svajonė, bet ne mano kelias.

-      Kur tada pasukote?

-      Nuėjau į Lietuvos naujienų agentūrą ELTA, ir ten dirbau 10 metų iki 2000 metų.

-      ELTA - tikra fotožurnalistikos virtuvė.

-      Taip. Tuo metu tai - arčiausiai tarptautinių standartų buvusi redakcija. Ir tikrai dirbome fotožurnalistinį darbą. Kūrėme fotoinformacijas, kurios atitiko visus kriterijus. Nuo tų laikų man labai patinka spaudos fotografija, fotožurnalistika.

-      2003 metais įkūrėte fotonaujienų agentūrą „Baltijos fotografijos linija“, ir vadovavote jai apie 15 metų. Kaip sekėsi šiame veiklos bare?

-      Buvau šios agentūros steigėjas. Sukūriau fotobanką. Iš esmės dirbome kaip fotonaujienų agentūra, sukūrėme savo programinę įrangą ir taip toliau. 2018 metų BFL susijungė su „Media Bitės“, po kurio laiko palikau agentūrą naujam vairininkui. Patirtis buvo naudinga. Tą laikotarpį, 2003-2019 metais, praktiškai nedalyvaudavau konkurse „Lietuvos spaudos fotografija“, o kaip vadovas dalinausi patirtimi, mokiau kolegas, kurie dabar yra žinomi fotografai.

-      Kai pradėjote vėl dalyvauti konkurse „Lietuvos spaudos fotografija“, pernai iškart tapote laureatu, šiais metais esate nominantas, nes kalbame, kai dar nepaskelbti laureatai.

-      Taip. Pirmąjį „Auksinį kadrą“ gavau pernai. Viena vertus, tai yra malonu, kita vertus, kai naujienų, žurnalistine prasme fotografuoju gal tris dienas per metus – rezultatas nustebina. Mano tikslas nebuvo laimėti, bet dalyvauti ir palaikyti konkursą. Kaip sakiau, jis skirtas jaunimui. Tačiau liūdna, kad tarp fotožurnalistų fotografų turime mažai naujų veidų. Vis dėlto Spaudos fotografų klubas tikslą pasiekė - populiarina šią fotografiją.

-      Vis dėlto dabar galite daugiau laiko skirti savo fotografijai?

-      Kai išėjau iš agentūros, tapau laisvu menininku, atsirado daugiau laiko fotografuoti. Dabar užsiimu komercine fotografija ir vystau kitus projektus.

-      Ką manote apie susidomėjimą analogine fotografija skaitmeninės fotografijos amžiuje?

-      Daug kas domisi skaitmenine, analogine fotografija, pinhole. Mes kalbame apie technologijas. Technologijos formuoja mūsų fotografavimo stilių. Ir tai yra tiesiogiai proporcinga. Kai kas nors sako, kad patinka analoginė fotografija, iš esmės jam patinka toks fotografavimo stilius.

Kęstutis Vanagas

-      Kaip vertinate skaitmeninės fotografijos galimybes?

-      Lietuvoje skaitmeninės fotografijos visuotinis virsmas fotožurnalistikoje buvo apie 2003 metus. Skaitmeninė fotografija atvėrė didžiulius horizontus. Dabar moksleiviui technologiškai lengviau fotografuoti negu fotožurnalistui prieš kokius 30 metų. Technologijos mūsų kūrybai suteikia dideles galimybes. Tačiau jas reikia suvokti ir valdyti, kad būtų galima sėkmingai panaudoti savo kūrybiškumui atskleisti. Toks pavyzdys: šiais laikais galima nebenaudoti blykstės, nes technologijos leidžia fotografuoti natūralioje šviesoje. Atitinkamai turime kitokią fotografiją. Kokie yra pavojai? Dabar šalia skaitmeninės fotografijos yra ir skaitmeninio apdorojimo programos, paremtos dirbtiniu intelektu. Skaitmeninis vaizdas gali būti redaguojamas ir interpretuojamas labai įvairiai. Būna, kad redakcijų fotografai tuo piktnaudžiauja. O fotožurnalistikoje tai vadinama istoriškumo klastojimu, manipuliacija, kuri neleistina.

Kęstutį Vanagą kalbino Rasa Pakalkienė

Kęstutis Vanagas