Garsiausių spaudos fotografijos klastočių apžvalga
Pasaulinės fotožurnalistikos tėvu laikomas Robertas Capa, kurio ikoninė 1936 metais daryta
nuotrauka „Falling solder“ (angl. "Krentantis kareivis") (pilnas nuotraukos pavadinimas:
Loyalist Militiaman at the Moment of Death, Cerro Muriano, September 5, 1936) yra tapusi
vienu didžiausiu fotožurnalistikos autentiškumo ginčų objektu per visą spaudos fotografijos
istoriją. Ispanijos pilietinio karo metu daryta nuotrauka ėmė kelti abejonių jau 1970-aisiais
metais. Tuometiniai ir vėliau atlikti tyrimai suponavo nuomonę, kad net jei nuotrauka
nesurežisuota, yra pagrįstų abejonių tikėti jos lokacijos autentiškumu, nors pats autorius
detaliai aprašė visas aplinkybės viename iš duotų Radio interviu.
Abejonių taip pat kėlė ir fotografijos objektas - kareivis, žinomas kaip Federico Borrell
García, buvo nužudytas Cerro Muriano vietovėje, besislepiantis už medžio - kas aiškiai
neatsispindi esamame vaizde.
Roberto Capos nuotrauka, kartu su dar keliomis nuotraukomis, pirmą kartą buvo publikuota
1936 rugsėjo 23-iąją, garsiame prancūzų žurnale „VU“, JAV „Krentantis kareivis“ pirmą
kartą publikuotas leidinyje „Life“ ir vėliau perspausdintas dar daugelį kartų. Šis kadras ne tik
tapo Ispanijos pilietinio karo simboliu, bet ir viena garsiausių visų laikų karo fotografijų.
Vėliausią nuotraukos tyrimą atlikęs Ernest Alos, Katalonijos dienraščio „El Periodico“
reporterio teigimu, „Atlikus tyrimą mes atradome, kad nuotrauka neatspindi jokių tuometinių
realių karinių veiksmų“.
E. Alos ir jo kolegos nutarė, kad nuotrauka – surežisuota, remdamiesi Baskų regioninio
universiteto fotografijos profesoriaus Jose Manuel Susperregu pateiktomis išvadomis.
Atidžiai ištyrinėjęs nuotraukas, profesorius išsiuntė jas Andalūzijos vietovės Cerro Muriano
(kur tariamai buvo užfiksuotas vaizdas) miestelių tarybos atstovams ir gavo patvirtinimą, kad
nuotraukose užfiksuoti vaizdai priklauso Espejo vietovei (apie 50 km toliau) kuri buvo
izoliuota nuo pilietinio karo metu vykusių mūšių. El Periodiko reporteriai, pasikalbėję su
Espejo miestelio gyventojais bei pilietinio karo istorikais, išsiaiškino, kad tuo metu, kai
tariamai buvo padaryta Kapos nuotrauka, toje vietovėje nevyko jokių karinių konfliktų.
Minėtina, jog nauji atradimai, tikslinantys fotografijos vietą, ne visus įtikino, jog nuotrauka
buvo apgaule surežisuota. "Įrodymai aiškiai keičia lokaciją iš Cerro Muriano į Espejo - tai
akivaizdu." - teigia Cynthia Young, - International Center of Photography darbuotoja,
Roberto Capos ir Cornell Capa archyvo kuratorė, viena Capos parodų organizatorių. "Tačiau
aš nematau kokiu būdu šios lokacijos pasikeitimas reikštų, kad nuotrauka yra netikra. Viskas
kur kas sudėtingiau. Capa niekada neteigė, kad nuotrauka buvo padaryta būtent Cerra
Muriano vietovėje. Nei karto ir niekur."
Kaip bebūtų tiek Capos gynėjai, tiek skeptikai sutaria ties vienu aspektu – „Ar įrodžius, kad
Capa sufabrikavo šį kadrą, nukentėtų jo reputacija? Taip. - Teigia E. Alos. Tačiau užuot
siekę sunaikinti Capos mitą, turėtume susikoncentruoti į realijas. Tai buvo 1936 metai ir
Robertas Capa buvo 22-iejų fotografas, gavęs savo pirmą karinį paskyrimą. Daug svarbiau
šioje vietoje yra atgaminti istorinę ir grafinę mūsų šalies atmintį. Ir tai yra labai svarbus
dalykas - kad mes žengiame dar vieną žingsnį siekdami suprasti savo pačių istoriją.“
Roberto Capos bendravardis - vienas žymiausių prancūzų gatvės fotografų Robert Doisneau,
1950-aisiais fotografuodamas žurnalo „Life“ užsakymu, užfiksavo vieną žymiausių pasaulyje
iki šiol Paryžių ir šio miesto romantiką atspindinčių kadrų.
Nuotrauka pavadinimu „Le baiser de l'hôtel de ville“ (pranc. „Bučinys prie miesto Rotušės“)
tapo vienu garsiausiu ir bene dažniausiai pasaulyje reprodukuojamų kadrų.
Daugelį metų įvairių šalių paauglės, puošdamos savo kambarius šiuo romantišku vaizdu, net
neįtarė, jog jame užfiksuota ne atsitiktinai švelnumo akimirkos ištikta pora, o ... apmokėjimą
gavę aktoriai.
Kaip bebūtų paradoksalu, šią tiesą atskleidė ne kas nors kitas, o būtent nuotraukoje užfiksuota
pora. Padavę autorių į teismą dėl galimybės naudoti jų atvaizdą masiškai spausdinamuose
plakatuose ir reprodukcijose, šeimyninė Jean ir Denise Lavergne porelė tikėjosi, jog autorius
sutiks sumokėti bet kokią kompensaciją, kad tik tiesa neiškiltų paviršiun.
Tuo pačiu metu, kai Jean ir Denise Lavergne padavė ieškinį, reikalaujantį 18 000 dolerių
kompensacijos už neteisėtą jų atvaizdo naudojimą, ieškinį pateikė ir dar viena moteris.
Françoise Delbart 1993 metais dėl neteisėto savo atvaizdo naudojimo bandė teistis su
nuotraukos autoriumi dėl kiek mažesnės - 3773 dolerių - sumos. Vėliau paaiškėjo, kad tai
būtent ji, o ne ponia Lavergne buvo užfiksuota besibučiuojanti priešais Rotušės pastatą.
Spaudžiamas net dviejų teismo ieškinių, Doisigneau atskleidė, kad nuotrauka iš tiesų buvo
surežisuota. Po to, kai pamatė poną Jacques Carteaud ir ponią Bornet (dabartine pavarde)
besibučiuojančius, fotografas pasiteiravo jų, ar šie negalėtų dar kartą pasibučiuoti, tik šįsyk -
pozuodami nuotraukai.
Doisneau tuomet nufotografavo Bornet ir Carteau, abu daug žadančius kylančius aktorius
trijose skirtingose vietose, tarp kurių buvo ir finalinė - priešais Rotušės pastatą. Autorius
atsidėkojo porai, o tiksliau poniai Bornet padovanojęs nuotrauką su antspaudu ir parašu - taigi
gautas atlyginimas.
Teismas atmetė abu ieškinius 1993 metais, remdamasis teiginiu, kad nuotraukoje neįmanoma
tiksliai identifikuoti jos dalyvių.
Ponia Bornet pardavė autorinę savo nuotraukos kopiją aukcione nei už daug, nei mažai - 242
000 dolerių 2005 metais.
„Nuotrauka buvo supozuota“ - teigė ji vėlesniame interviu Prancūzijos spaudai, - „bet
bučinys buvo tikras.“
Surežisuotos ar kompiuterinėmis programomis padirbtos nuotraukos atsidūrusios spaudoje
kuria savo istoriją, savotišką „nešlovės galeriją“ į kurią patenka ir konkrečių fotografų
suklastoti kadrai ir nuotraukos kurių autoriai nežinomi, tačiau nepaisant to, jos sulaukia ne ką
mažesnio rezonanso.
Vienas tokių kadrų buvo suklastota turisto nuotrauka, vaizduojanti neva nieko neįtariantį
turistą viename iš JAV bokštų-dvynių, pozuojantį nuotraukai, kuomet jam už nugaros
atskrenda į dangoraižį ketinantis rėžtis lėktuvas. Dėl temos jautrumo bei aktualumo, bei
aplink klastotę sukurtos legendos (neva šis kadras gautas išryškinus juostelę, griuvėsiuose
radus fotoaparatą) šis kadras netruko plačiai paplisti socialinių medijų pagalba bei atsidurti
dienraščių puslapiuose. Ir tik atlikus išsamesnį tyrimą buvo išsiaiškinta, jog ši nuotrauka –
kelių kadrų kombinacija, ir netgi surasti keli „kandidatai“ joje įamžinto turisto asmenybei.
Šios nuotraukos istorinė svarba slypi ne pačiame tokios makabriškos manipuliacijos fakte, bet
greičiau tame, kaip greitai ir per daug netikrinant faktų tokie kadrai gali būti susieti su
istoriniais įvykiais. Jeigu įtaigumas ir sukrečianti scena vis labiau plintant
socialinių medijų vaidmeniui, tampa priežastimi platinti nuotrauką nesigilinant į jos tikrovės
kontekstą, tuomet iškyla ir realus pavojus tokių šokiruojančių manipuliacijų naudojimui
informaciniame kare bei propagandoje. Naudojantis tuo, jog skaitytojai vis mažiau linkę
tikrinti faktus ir kaip greitos informacijos vartotojai nekelia klausimų vaizdų tikrumui,
pilietinė žurnalistika ir socialiniai tinklai iš informacijos gali netrukti tapti pavojaus šaltiniu.
Suklastotos nuotraukos nuo pat fotografijos atsiradimo gerai pasitarnaudavo kuriant mitus,
kai kurie iš jų gyvuoja iki šiol. Visiems gerai žinoma nuotrauka kurioje neva
užfiksuota Lochneso ežere gyvenanti mitinė pabaisa kursto antgamtinių reiškinių ieškotojų
aistras iki šiol. Nuotrauką, kurioje pavaizduotas neaiškus šešėlis nesuprantamame mastelyje,
dabar galėtų sufabrikuoti net pradinukas.
Tačiau ankstyvojoje fotografijos eroje pasitikėjimas fotografijomis buvo žymiai didesnis,
informacijos apie galimas fotomanipuliacijas visuomenėje buvo mažiau, štai kodėl dar viena
iš ikoninių klastočių tapo mergaitę su mažomis pasakų būtybėmis „įamžinęs“
kadras. Cottingley Fairies (Kotinglėjaus fėjos) taip buvo pavadinta ši nuotrauka, kuri,
nepaisant aiškaus suklastojimo, anuomet sukėlė nemažai diskusijų ir netgi šalininkų
teigiančių, jog tai aiškus antgamtinių būtybių egzistavimo įrodymas. Nuotraukų
serijos autorystė priklauso dviems pusseserėms FrancesGriffith ir Elsie Wright. Mergaitės
žaidė kieme ir paprašė vienos jų tėvo paskolinti fotoaparatą, kad galėtų įamžinti su jomis
žaidusias fėjas. Kaip paaiškėjo vėliau, šios pasakų būtybės buvo kartoninės iškarpos iš
anuomet populiarių pasakų knygučių. Vienos mergaičių tėvas, paskolinęs kamerą, nebuvo
linkęs jomis tikėti ir priėmė pasakiškus kadrus kaip pokštą, tačiau jo žmona buvo
nepalyginamai labiau įsitikinusi kadrų autentiškumu. Įdomiausia tai, jog net keli nuotraukas
tyrę fotografai nerado jose klastočių pėdsakų, kas dar labiau pakurstė antgamtinių reiškinių
mylėtojų aistras. Nors nuotraukų serija sukurta apie 1920 metus, mergaitės ilgą laiką
neatskleidė tikrosios jų kilmės ir galutinai šio kadro mitas buvo sunaikintas tik 1970.
Ypatingai klastočių rūšiai priskiriamos karo fotografijos. Redakcijos bei naujienų agentūros
išleidžia nemažus pinigus, komandiruojant fotografus į karštuosius taškus. Tokios nuotraukos
liudija epochos istoriją, jomis privalu pasitikėti. Bet kokioms neleistinoms manipuliacijoms
tokių kadrų specifikoje taikoma nulinės tolerancijos politika ir kiekvienas „užrankos
pagautas“ fotografas ne tik atsiduria nešlovės muziejuje, suteršęs savo reputaciją, bet ir
nebegali tęsti spaudos fotografo karjeros.
Vieni garsiausių tokių klastočių pavyzdžių tapo fotografo Adanan Hajj Reuters agentūrai
darytos nuotraukos. Libanietisfotografas bendradarbiavo su Reuters agentūra apie
dešimtmetį, o skandalas, kilęs dėl nuotraukų klastojimo, dar buvo vadinamas Reutersgat‘u.
Nuotraukos vaizduoja 2006 metų Izraelio - Libano konfliktą, agentūra viešai prisipažino,jog
mažiausiai dvi iš jų buvo padirbtos. Įvykiai klostėsi žaibiškai ir pasitikėjimą bandanti atgauti
naujienų agentūra jau sekančią dieną po to, kai vienas interneto blogerių pastebėjo klastotę,
pranešė nutraukią bendradarbiavimą su fotografu. Dar dieną po to iš nuotraukų archyvo buvo
išimtos visos 920 fotografo darytų nuotraukų o tolimesnis tyrimas privedė prie vieno iš
pagrindinių agentūros fotoredaktorių atleidimo iš darbo.
Į nemažą skandalą taip pat pateko ir naujienų agentūra AFP (American France Press).
Pasitikėję vietos Irano žiniaskalidos priemone, agentūra išplatino nuotrauką,
kurioje Photoshop programos pagalba galimai buvo bandyta „padidinti“ Irano karinę galią.
Padirbtoje nuotraukoje rodoma viena raketa daugiau, nei užfiksuota kitų naujienų agentūrų
bei fotografų nuotraukose, darytose iš artimo rakurso.
Kaltinimai kompiuterinėmis programomis bandant išpūsti karinę galią be abejo nepadėjo
šalių diplomatiniams santykiams, taip pat smogė skaudų smūgį AFPpatikimumui, mat jų
retransliuotas kadras netruko atsidurti dienraščių puslapiuose, naujienų portaluose bei žiniose.
Kitą dieną po kilusių abejonių padarytu kadru, AFP išplatino mažiau abejonių keliantį kadrą,
taip pat išleido pranešimą spaudai, įspėjantį savo klientus. Šiuo
atveju fotomanipuliacijos tapo ne vieno fotografo bandymu sukonstruoti geresnį kadrą, tačiau
visos šalies bandymu nusiųsti bauginančią žinutę pasauliui padidinant savo karines
galimybes. Fotografinė klastotės tapo realiu kariniu įrankiu.