Straipsnis

Naujumo retorika žiniasklaidoje

Labai svarbu kalbant apie žiniasklaidą įvertinti retorinį jos vaidmenį, matyti ne tik jos ryšį su tikrove, bet ir vaizdų funkcionavimo uždarumą. Jeigu infornacijos priemonėse susiduriame su autokatastrofos ar politinio protesto fotografijomis, tai gali būti nuoroda ne tiek į realų įvykį, kiek į retorines autokatastrofos ar politinio protesto vaizdo savybes, kurios neturi nieko bendra su realiu įvykiu, bet yra susijusios su sąmonėje, istorijoje, toje pačioje žiniasklaidoje nuolat pasikartojančiais panašiais vaizdais.

Šiuo paradoksu galima būtų paaiškinti taip žiniasklaidoje išpopuliarėjusius asociatyvius vaizdus. Vartotojui ne įpatingai svarbu, susijęs vaizdas su įvykiu ar ne, pirmiausiai jis siekia patenkinti  išankstinius vizualinius savo lūkesčius. Todėl dažnai audiovizualiniai produktai žiniasklaidoje funkcionuoja ne kaip ryšių kanalais gabenami informacijos paketai, bet kaip vartotojo lūkesčius atitinkantis, savipakankamas pačių masinių medijų priemonių funkcionavimo triumfas. Masinės medijos generuoja ne pranešimus, bet save pačias, todėl kultūrinio elito ginčiai dėl pranešimų turinio kartais atrodo neproduktyvūs, nes gali būti, kad pranešimų turinį jau pačioje pradžioje pasisavino technologiniai pranešimų tarpininkai.

***

Akivaizdu, kad šiuolaikinis telematinis subjektas atsiduria paradoksalioje situacijoje. Jis nebeturi betarpiškos pasaulio patirties, pasaulio tikrovę jam uždengia informaciniai, reklaminiai, ideologiniai ir pramoginiai ekranai. Kita vertus, jis privalo tikėti jam pateikiama informacinių ir vizualių pasaulio modelių įvairove, kadangi tik tik šios priemonės šiandien jam gali garantuoti žinojimu pagrysto  saugumo ir  pasitikėjimo jausmą.

Juk dažniausiai pasaulio realumas mus apleidžia būtent tuo metu, kai prarandamas pasitikėjimas informacijos šaltiniais, todėl privalome tikėti netikėdami, būti realūs virtualiame pasaulyje ir virtualūs realiame, vienu metu skaidytis į daugelį subjektyvumų ir vėl iš jų fragmentų dėlioti vieną vienintelį narcistinį „aš“.

***

Psichoanalitiniame lygmenyje išryškėja dar komplikuotesnė situacija. Mūsų realybė yra traumos išprovokuotas fantazmas, kurio vaizdiniuose mes nebeatpažystame pačios traumos. Tai sapnas sapne. Tačiau svarbiausia yra tai, kad tokie sapniški vaizdiniai yra mums patys tikriausi dvasinio, emocinio sukrėtimo prasme, nes jie primena mums kažką be galo tikro, bet nematomo. Tai mes tik jaučiame ir sužinome, jeigu ne iš psichoanalizės seansų, tai bent iš I. Bergman‘o filmų.

**

Tačiau kalbant apie žiniasklaidą, mums primygtinai peršamas kitoks realybės suvokimas. Tai nuo fantazijų ir sapnų išvalytas objektyvus išorinis pasaulis, apie kurį mes privalome žinoti sekdami portalų naujienas, tv žinias, ar foto žurnalistinius reportažus. Kitaip būsime akli ir nesavarankiški, kadangi nieko negalėsime spręsti apie pasaulį, kuriame gyvename, nes neturėsime naujausios informacijos apie jo įvykius.

Taip realybė mums tampa išoriniu objektu, apie kurį periodiškai ir dozuotai mums praneša patys įvairiausi pranešimų tarpininkai – televizija, radijas, spauda, internetas. etc. Naujienos mus pasiekia iš išorės, iš „objektyvaus“ ir realiai egzistuojančio pasaulio. Todėl žiniasklaidos priemonėmis skelbiamos naujienos yra tapusios pagrindiniu mūsų orientyru išoriniame pasaulyje ir jo realumo efektu.

***

Tačiau garsiausi šių dienų medijų tyrinėtojai šią situaciją mums aiškina kitaip, tiksliau, viską apverčia aukštyn kojomis, teigdami kad naujienos yra uždara, retorinė informacinė sistema ir ji nieko bendro neturi su taip vadinama realybe.

Naujienų gamybos procese svarbiausia užduotimi yra naujienų įvykių atranka ir jų pritaikymas jau iš anksto egzistuojančiam retoriniaim naujienų kodui, statiškai naujumo schemai - teigia Jean‘as  Baudrillard‘as.

Šiuo atžvilgiu, masinės medijos yra funkcinė šiuolaikinės visuomenės sistema, kaip ir kitos sistemos, ieškanti savo efektyvumo ne išoriniame įvykių pasaulyje, bet operacionaliame uždarume ir vis labiau didėjančioje savo veiklos autonomijoje.

Operaciniai, savirefleksiniai ir vidiniai naujienų gamybos sistemos dėsniai yra svarbiau už tiesą, objektyvumą ir išorinio pasaulio įvykius.

Tokie massmedia analitikai kaip Niklas Luhman’as, Jean Baudrillard’as, Paul Virilio, Noam Chomsky savo teorijose išskiria operacinį naujienų industrijos uždarumą, marketingo, rinkos principais valdomą naujienų kūrimo procesą, kuris veikia ne tiek sąveikaudamas su išoriniu pasauliu, kiek vadovaudamasis vidiniais savo paties saviorganizavimo principais.

*** 

Mes vartojame ne naujienas, ne naują ir aktualią informaciją apie įvykius, bet nuolat pasikartojančius abstrakčius naujumo modelius. Kaip ir poststruktūralistinėse literatūros kūrinio teorijose, naujienų sistema veikia jungdama vieną savo operaciją, vieną informaciją prie kitos ir t.t., o ne perteikdama išorės įvykį. Pats savaime įvykis yra neprieinamas, jis nesuvokiamas ir neišgyvenamas nebūdamas kitų įvykių grandinėje.

Kadangi pasaulis negali būti perteiktas toks, koks yra, jis reprezentuojamas specifine suinteresuota įvykių jungimo maniera, o šiuos įvykius tarpusavyje jungiantys klijai yra pagaminti iš manipuliacinio naujienų sistemos savitiksliškumo (N. Luchman).

Tik sukūrus naujumo prasmės kontekstą yra įmanoma jungti vieną naujienų informacijos bloką su kitu (televizijoje tai galėtų būti pastovus naujienų laidos laikas, atpažįstamas diktorius, jo mimika, tembras, fono atributika, studijos dizainas, naujienų pateikimo seka, pasikartojantis panašių siužetų montažas, atpažįstama kameros padėtis, jos santykis su informacijos šaltiniu, naujienos ryšys su jau esama informacija, jos transformavimosi nuspėjamumo galimybė ir t.t. Fotografijoje tokie blokai kuriami pasikartojančiomis schematiškomis istorijomis, tipiniais personažais, etinių vertinimų klišėmis).

***

Svarbu tai, kad tokia naujienų sistema dažniausiai funkcionuoja abstrakčių pozityvaus ir negatyvaus, teigiamo ir neigiamo polių dėka. Taip panaikinamas trečias matmuo (pusiau informacija). Todėl svarbiausias ir esminis masinių medijų informacijos kodas yra informacijos ir ne informacijos skyrimas.

Informacija tuomet yra pozityvi vertybė, būtent ja sistema apsibrėžia savo pačios galimybes. Sistema sprendžia, kas yra informacija ir kas ne informacija, ji privalo turėti galimybę spręsti pati, kas yra informatyvu ir kas ne informatyvu. Fotožurnalistikoje šį siekį geriausiai perteikia nuožmi kova su vaizdo manipuliacijomis, efektų panaudojimu. Be šios refleksyvios galimybės naujienų kūrimo sistema subliukštų, neatskirtų savęs nuo supančios aplinkos, negalėtų redukuoti pasaulio sudėtingumo ir pati būtų neatskiriama to chaotiško pasaulio dalimi. Šiuo atžvilgiu informaciją galima pavadinti skirtumu, kuris jau kuria kitą skirtumą sekančiame įvykyje.

Atskyrus vieną įvykį kaip naujieną, jis atveria kitų naujienų atsiradimą, kitų įvykių atskyrimą. Tokiu būdu, svarbiausiu įvykiu yra ne pati naujiena, bet atskyrimo faktas - realizuojama ne naujiena, ne įvykis, bet abstraktus atskyrimo kodas.

Informacijos atrinkimas yra vidinis naujienų industrijos sistemos procesas, pats atrinkimas yra šios sistemos funkcionavimo sąlyga ir rezultatas, taip ji išsaugo save ir sukuria savo veiklos tęstinumą ir būtinumą.

***

Sekantis svarbus informacijos ir ne informacijos kodo bruožas yra jo santykis su laiku, informacija negali būti pakartota. Kada informacija tampa įvykiu, ji jau yra nebe informacija. Naujienos gali pasirodyti du kartus, taip jos dar turi prasmę, bet praranda informacijos vertę.

Šiuo atžvilgiu visos informavimo sistemų operacijos pačios informaciją ir paverčia ne informacija, žinojimo atliekomis, beverte našta, vizualiniu šiukšlynu. Vertės ir bevertiškumo ribos peržengimas įvyksta automatiškai, pateikta informacija ta pačią akimirką tampa beverte ir taip garantuoja tolimesnį sistemos funkcionavimo nenutrūkstamumą.

****

Kad ir kiek daug būtų naujienų, kad ir kaip intensyviai jos būtų tiekiamos, kad ir kaip būtų tobulinamas informavimo realiame laike mechanizmas, jos tą pačią akimirką atsiveria savo antrąja, negatyviąja kodo puse ir tampa beverte įvykių sangrūda, reikalaujančia dar daugiau, intensyviau tiekti naujienas. Tik taip galima išsaugoti sistemos funkcionavimą. Kuo labiau didinamos naujienų apimtys, tuo greičiau jos tampa bevertėmis. 

Taip sistema užsiveria vidiniuose savo pačios funkcionavimo principuose, kuriems išorės, auditorijos įtaka ar nuomonė neturi jokios prasmės.

Ši nuolatinė informacijos deaktualizacija, šis nuolatinis pačios media sistemos kuriamas jos trūkumas didele dalimi sąlygoja visą informacijos technologijų tobulėjimo raidos kryptį, naujienų vartojimo masiškumą ir intensyvumą.

Kaip ekonomikoje pinigų perteklius nuolat mainomas į prekes, taip masinės medijos generuoja nuolatinį informacijos keitimą nauja informacija. Nauji pinigai ir nauja informacija yra pagrindiniai šiuolaikinės visuomenės dinamikos motyvai.

Tačiau kaip patys savaime pinigai neturi vertės (jie funkciuonuoja tik kaip mainomoji vertė), taip ir pati informacija neturi prasmės be informacijos ir ne informacijos skirtumo (N. Luhman).

***

Būtinybę naujienoms didele dalimi sąlygoja ir šiuolaikinė neurotinė naujumo prievarta ekonomikoje, politikoje, moksle, mene. Šį neurotinį savęs tapatinimą ir vertinimą naujumo kategorijomis, didele dalimi sukelia masinės medijos, kasdien produkuodamos naujausios informacijos retoriką ir tokiu būdu generuodamos globalų naujumo poreikį ir savęs tapatumo formavimą naujumo kategorijomis.

Kasdienis pasiruošimas naujienoms reiškia, kad rytoj bus žinoma daugiau, N. Luhman’o teigimu, tai nuolatinio susierzinimo būsena, kurią kuria ir palaiko uždara naujienų kūrimo sistema, ji generuoja įvykių rezonansus, bet pati su jais nesusiliečia.

***

Taip paaiškėja paradoksalus naujienų industrijos funkcionavimo principas – ne vartotojui reikalingos naujienos, bet naujienų sistemai kuriamas ir reikalingas vartotojas, ne jis vartoja naujienas, bet jos vartoja jį ir jame įdiegtą naujo ir seno skirtį.

Tačiau šis principas galioja ne tik žiniasklaidos pasauliui, bet ir su naujienų industrija artimai susijusiam šiuolaikinio meno pasauliui. Kaip teigia N. Luchman‘as, socialinė šiuolaikinio meno prigimtis remiasi operatyviu uždarumu ir autonomija, kurią visuomenė suteikia ir visoms kitoms funkcinėms sistemoms. Todėl meno lauke (kaip ir mokslo, politikos ar teisės lauke) mes atrandame ne unikalius šio lauko bruožus, bet savybes, kurios gali būti atrandamos kitose funkcinėse sistemose. Menas visuomenėje dalyvauja diferencijuodamas save kaip sistemą, paklūstančią operatyvaus uždarumo logikai.

Šiuo atveju nėra prasmės klausti apie priežastinius meno įtakos visuomenei ar visuomenės menui ryšius, nėra būtinybės gilintis ir į meno autonomijos klausimus. Šiuolaikinis menas ir taip yra autonomiškas operatyviąja prasme. Jis veikia kaip socialinė komunikacija, sprendžianti savireferencinius meno pasaulio sistemos/aplinkos ar sistemos/sistemos ryšius. Sutikime, kad dar nuo konceptualizmo laikų, panašias problemas nagrinėja ir patys menininkai, tačiau tokių įžvalgų akivaizdoje aišku, kad tradicinių estetikos ar sociologijos terminų aiškinant meno prigimtį ir jos vietą medijuotoje visuomenėje nebepakanka. Todėl N. Luchman‘as ir kuria bendrą sisteminę teoriją, kurioje galėtų „tilpti“ tiek meno, tiek politikos ar mokslo pasauliai. Šis metodas gali būti taikomas ir  nesustabdomo fotografinių vaizdų kūrimo procesui. Fotožurnalistikoje kiekvienas naujas vaizdas gamina prasminį skirtumą tarp seno ir naujo, nebereikšmingo ir aktualaus. Todėl kiekvieno naujo vaizdo gimimas susijča su kito vaizdo sunaikinimu. Tai uždaras retorinis vaizdų kovos ciklas, kurį valdo abstraktūs seno ir naujo, netikro ir tikro skirties principai.

Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis