Straipsnis

Tas žiemos vakaras buvo ramus. Lyg prieš audrą. O tada – į atmintį ir istoriją įsirėžę 1991 metų sausio 13-osios įvykiai. Tąnakt buvo nufotografuota viena garsiausių to meto nuotraukų - “Sovietų kariuomenės šturmas užgrobiant Vilniaus televizijos bokštą. Tankai traiško beginklius laisvės gynėjus”. Fotografijos autorius - Virgilijus Usinavičius. Prieš tai buvo Sąjūdžio mitingai, Roko maršai ir kiti įvykiai, kuriuos įamžino fotografas. Ir Baltijos kelias, kurio 30-metį dabar minime. “Visa Lietuva tada tuo gyveno. Trejus metus buvo nepaliaujamas trileris”, - prisimena žinomas fotografas.

 

-       Kada ir kaip pradėjote fotografuoti įvykius, atkuriant Lietuvos nepriklausomybę?

-       Praktiškai tai prasidėjo nuo pirmo Sąjūdžio mitingo. Tuo metu dirbau naujienų agentūroje ELTA. Buvau jaunas, domino visos naujovės, kai sprogo Sąjūdžio idėjos. Kai per pirmą mitingą buvo iškeltos trispalvės, svarsčiau, kas dabar bus. Tačiau nieko tokio nenutiko.

-       Ar veikė emocijas tie vaizdai, kuriuos siekėte įamžinti?

-       Aišku.  

-       Ką dar fotografavote?

-       Tai buvo Sąjūdžio mitingai, Žaliųjų žygiai, Roko maršai… Dalyvavau beveik visuose įvykiuose. 

-       O kuliminacija gal buvo Baltijos kelias, kurio trisdešimtmetį šiemet minime?

-       Turbūt. Tuo metu dirbau žurnale “Švyturys”. Visi suprato, kad tai - svarbus įvykis. Tad reikėjo daryti “Švyturio” viršelį. Reikėjo vertikalaus kadro. Jis buvo kruopščiai suplanuotas. Peržiūrėjau tiltus, bet neradau tinkamo. Tada pagalvojau, kad reikėtų fotografuoti iš bokštelio, kuris pakeliamas į viršų. Paskambinau į Ukmergės vykdomajį komitetą, nes prie Ukmergės yra kelio vingis į abi puses, o kitur autostrada tiesi. Vykdomasis komitetas man išskyrė pakeliamą bokštelį ir vairuotoją. Pasirinkau vietą, kur bokštelį statyti. Nuvažiavau pakankamai anksti, prieš kokias porą valandų ir laukiau, kol susirinks žmones. Juostelės jautrumas buvo 50. Yad ISO buvo mažas, o kamera didelė, ji vibravo, spauda priimdavo tik vidutinio formato skaidres. Iš viršaus išfotografavau dvi ar tris juosteles. Į apačią nusileidau, kai praktiškai Baltijos kelias jau baigėsi. 

Baltijos kelias

-       Apačioje taip pat įamžinote įdomių vaizdų - gėles, žmones, autobusus, kuriais jie atvažiavo…

-       Po to dar Vilniuje fotografavau jau sutemus, kai išdėliojo ir uždegė žvakutes Baltijos kelio juostoje, kurioje dieną buvo stovima. O išvakarėse dar ir renkamas gėles Sajūdžio būstinės kieme, kurias nešė žmones, kad jas mėtytų iš lėktuvo.     

-       Mano įsivaizdavimu, tais laikais fotografuoti buvo sudėtinga. Dabar turint skaitmeninę fototechniką, kadrų gali neskaičiuoti, nepavykusius ištrinti ir vėl fotografuoti. Turbūt anuomet, dirbant su fotojuosta, kiekvienas kadras turėjo būti apgalvotas?

-       Būdavo ir pro šalį fotografuojama, bet tikrai galvodavome daugiau. Žinojai, ko nori, kas turėtų būti kadre. Iš įvykio paprastai reikėdavo vieno ar dviejų kadrų. Į jį reikėjo sudėti maksimaliai daug informacijos, kad vienas kadras daug papasakotų.

-       O kaip dabar?

-       Skaitmenos atsiradimas vietomis padarė meškos paslaugą. Dabar naujienų portalai iš vieno renginio deda po penkiasdešimt beveik niekuo nesiskiriančių nuotraukų.   

-       Anuomet suvokėte, kad įamžinate istoriją? Ar tiesiog dirbote savo darbą?

-       Tai ne visai buvo darbas. Varu niekas nevarė. Mitingai buvo rengiami po darbo. O ELTA nebuvo viena iš tokių organizacijų, kuri tai labai palaikytų. Tačiau tas medžiagas imdavo, Perduodavo jas į sovietų TASS, o ši agentūra - į užsienį.   

-       Tad pats norėjote fiksuoti tuos įvykius, jie atrodė jums svarbūs kaip fotožurnalistui?

-       Tai buvo įdomu. Visa Lietuva tada tuo gyveno. Trejus metus buvo nepaliaujamas trileris.    

-       Per tą laiką buvo ir tragiškų dienų. Tai 1991 metų sausio įvykiai. Juos taip pat įamžinote. O vienu metu net buvote netekęs savo fototechnikos? 

-       Sausio 11-ąją paskelbė, kad prie Šiaurės miestelio kažkas vyksta. Nuvažiavome ten su Raimondu Urbakavičiumi. Buvau įpratęs drąsiai eiti prie kareivių. Reikėdavo bendrauti, taigi nefotografuosi iš toli, fototechnika buvo ne tokia, teleobjektyvų praktiškai neturėjome. Tekdavo prieiti arti. Tuo metu situacija buvo pasikeitusi. Man trinktelėjo per galvą, pradėjo plėšti aparatūrą, su ja mane ir įnešė į Šiaurės miestelio teritoriją. Ten jau buvo Zacharijus Putilovas ir Saulius Beržinis. Mus suėmė, palaikė kokias tris valandas ir išmetė be aparatūros. Tuo metu buvo užimti Spaudos rūmai.

-       Fototechnika buvo agentūros ELTA?

-       Ne. Mano asmeninė. Dėl jos buvau skolose, anuomet ji labai brangiai kainavo.   

-       Vis dėlto fototechniką grąžino, nes turėjo kuo fotografuoti sausio 13-osios naktį?

-       Atidavė sausio 12-ąją apie 19 valandą vakaro. 

-       Lemtingu metu atidavė. 

-       Taip. Tuo metu buvau pradėjęs bendradarbiauti su užsienio agentūra France-Presse (AFP). Nebūdavo taip, kad duotų užduotis. Juk nežinia, kas gali vykti. Iš pradžių fotografuoji, tada aiškiniesi, kas vyksta.   

-       Kaip sužinojote apie įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto?

-       Atrodė, kad tas vakaras visiškai ramus. Buvo galima manyti, kad tądien viskas baigėsi. Gyvenau prie Televizijos bokšto. Išgirdau šūvius ir išbėgau ten. 

-       Galima sakyti, kad buvo ramu, kaip prieš audrą, tada ji prasidėjo? Ką pamatėte prie Televizijos bokšto?

-       Dar toks momentas - supratau, kad krepšių ir visos fototechnikos nereikia imti. Geriau kuo mažiau aparatūros. Todėl paėmiau tik vieną fotoaparatą ir vieną papildomą objektyvą. Juolab, kad atėmė aparatūrą, regis, iš lenkų, sustabdę taksi, kuriuo jie važiavo. Nubėgęs prie Televizijos bokšto apačioje pamačiau tanką, kuri važinėjo ir sukinėjosi. Buvo pasklidę dūmai. Žmonės buvo ten susirinkę. Tada kiti tankai užvažiavo iš kitos pusės. Išgirdę, kad jie pradėjo šaudyti, bėgome ten - aš, Zenonas Nekrošius.     

-       Regis, tvorą peršokote lyg koks akrobatas?

-       Šiais laikais to nebeįsivaizduoju. (Juokiasi.) 

-       Kaip nufotografavote tą išgarsėjusią nuotrauką “Sovietų kariuomenės šturmas užgrobiant Vilniaus televizijos bokštą. Tankai traiško beginklius laisvės gynėjus”? Žiūrint ją susidaro įspūdis, kad žmogus rankomis bando sulaikyti tanką, vikšrais prispaudusį moters kojas.

-       Buvo tamsu, minia žmonių, tarp jų - tankas. Yriausi pro žmones, jie šiek tiek prasiskyrė. O kad tankas stumiamas - iliuzija. Paprasčiausiai Vytautas Peciukonis buvo atsirėmęs į tanką ir rodė tankistui gestą, kad važiuotų atgal. Pats V. Peciukonis vėliau sakė: “Nestūmiau to tanko.” Kai prie Televizijos bokšto viskas pasibaigė, supratau, kad nuotraukas reikia kuo greičiau perduoti į užsienį. Kadangi su prancūzais tuo metu neturėjau kontakto, nuvykau į agentūrą ELTA. Tuo metu ten, apie trečią valandą nakties, sužinoję, kas vyksta, susirinko visi darbuotojai. Atvažiavęs padaviau juostelę. Laborantai iškart atspausdino nuotraukas. Agentūroms buvo duota žinia apie tai, sėdėjome ir laukėme. Pirmoji reagavo “The Associated Press” (AP). Tada būdavo atliekamas toks veiksmas: atsiliepiame telefonu, atsukame apatinį ragelį, prie jo prijungiame laidus ir paleidžiame siųstuvą, ant kurio būgno dedame nuotrauką, tada vienos spalvos perdavavimui reikia septynių minučių, galiausiai vėl prisukame ragelį ir klausiame: “Alio, gavote nuotrauką?” Po to negatyvai buvo išvežti ir paslėpti, nes buvo tikimybė, kad bus puolama ir ELTA. Paryčiui aš juos atsiėmiau ir susiradau savo prancūzus AFP. Pasakiau, kad atsiprašau, bet kadrai persiųsti AP. Prancūzai taip pat perdavė tą nuotrauką AFP. Abi agentūros aiškinosi dėl tos fotografijos, nes ji buvo pagrindinė. Vis dėlto AFP turėjo negatyvą, kaip suprantu, ši agentūra ir laimėjo ginčą. Po šios istorijos AFP pasakė, kad aš pas agentūroje nebedirbu. Tačiau vėliau jie vėl pakvietė mane bendradarbiauti. Matyt, suprato, kad konkurentams perdaviau nuotrauką ne iš piktos valios. 

-       Tąnakt pačiam buvo baisu, ar galvojote tik apie tai, kad reikia įamžinti įvykius, todėl baimės jausmui neliko vietos? 

-       Kai esi tarp žmonių, dirbti lengviau. Be jų būtų visai kas kita. Žmonės sakydavo: atsargiai - slėpkite fotoaparatus. Tekdavo fotografuoti naudojant blykstę. Ištrauki fotoaparatą, padarai kadrą ir vėl atsitrauki, keiti lokaciją. Per tuos įvykius dirbant apimdavo adrenalino pojūtis.

Sausio 13

-       Kada ir kaip pradėjote fotografuoti, kodėl pasirinkote fotografo profesiją?

-       Pradėjau nuo mažumės, studijavau fotožurnalistiką. Vieni tapo, kiti ima interviu, o aš fotografuoju. Taip pasirinkau. Patinka toks darbas, pats procesas. Dabar, šiais laikais, vėl pradedu spausdinti nespalvotas nuotraukas. Tai peizažai, žmonės, gatvės fotografija...     

-       Jei Lietuvoje vėl būtų itin svarbių įvykių, ar imtumėte fotoaparatą ir skubėtumėte jų įamžinti? Suveiktų fotožurnalisto instinktas?

-       Turbūt suveiktų. Tik gal požiūris būtų kiek kitoks ir nuotraukos kitokios.

 

Medininkai

-       Kaip, jūsų akimis, pasikeitė fotožurnalistika nuo Nepriklausomybės siekio laikų iki dabar? Pokalbio pradžioje šiek tiek apie užsiminėte. 

-       Tokia ir yra problema - didumos informacijos nuvertėjimas. Nežiūrima, kas daroma, kas kraunama. Beveik neliko spaudos leidinių, viskas persimetė į naujienų portalus, kuriems svarbus paspaudimų skaičius. Vadinasi, reikia dėti daug nuotraukų. Ar daroma atranka? Visiems tik rūpi kuo greičiau sudėti nuotraukas ir jų kuo daugiau prikrauti.Tokios šiandienos realijos. Fotografijos gausa tampa problema. O nuotraukų vertė mažėja, jos blankėja, daug panašių kadrų. Gerai, kad fotografijos vertę ir prestižą kelia Spaudos fotografijos kasmetis konkursas. Dar gerai, kad naujienų portalai skelbia geriausias savaitės nuotraukas. Šiais atvejais galima daugiau pamatyti geros fotografijos.