Paulius Lileikis: vertingos gali būti net ir brokuotos nuotraukos  

 

Rasa Pakalkienė  

 

LRT fotografas ir fotoarchyvo specialistas Paulius Lileikis įsitikinęs, kad nors spaudos fotografijos taisyklės yra griežtos, fotografui niekas nedraudžia turėti savo braižo, stiliaus. Kadrą galima padaryti paieškojus rakurso, ir pritūpus, ir priėjus arčiau, ir iš pakilusio arba povandeninio drono ar dar kaip nors kitaip.

 

- Kai fotografas dirba savo darbą, jis turbūt negalvoja, kad tos nuotraukos gali tapti istorinėmis. Tačiau būna, kad taip nutinka. Tavo fotografijos archyve daug istorinių fotografijų.

- Koks dailininkas tapo, manydamas, kad sukurs šedevrą. Vis dėlto kai jau turi vardą, kiekvienas pirstelėjimas – pridėtinė vertė.

Tačiau kalbėsiu apie save. Niekada apie tai negalvojau. Fotografija yra taikomasis užsiėmimas. Ir jeigu dirbi fotografu, turi padaryti tos dienos darbą. Be abejo, jei eini į Sąjūdžio mitingą ar pirmą suvažiavimą, supranti, kad tai – istorinis dalykas. Kuo daugiau prifotografuosi, tuo daugiau išliks ateičiai tai, kas yra vertybė. Apskritai, jei gerai atlieki savo darbą, net ir nepavykusios nuotraukos bus vertingos. Tarkime, kaip Sausio 13-osios naktis. Turiu brokuotų kadrų, bet kadangi laiko neatsuksi, negrąžinsi, nieko nepakeisi, jie yra svarbūs. Tačiau nėra taip, kad specialiai apie tai galvočiau. Todėl fotografas turi fotografuoti taisyklingai: aiškiai, ryškiai, suprantamai. Tada iš nuotraukos galima suprasti, kur vyko veiksmas, kokie buvo žmonės, kokia nuotaika. Gera fotografija gali atstoti 10 tūkst. žodžių.  

 

- Teisingai sakoma, kad nuotraukoje turi būti pasakojimas?

- Tai, kas yra nuotraukoje, jau nebereikia aprašinėti. Stiprioji fotožurnalistikos pusė – kai nuotrauka papildo tekstą, o tekstas – nuotrauką.

 

- Esi vadinamas Atgimimo fotografu, Sąjūdžio fotometraštininku. Kokio dydžio tavo fotoarchyvas, kiek nuotraukų, kokių laikotarpių?

- Tai nereiškia, kad Sąjūdis baigėsi ir daugiau nieko neveikiau (šypsosi). Vien „Lietuvos ryte“ dirbau 20 metų.

O archyvas dar iki galo nesutvarkytas, todėl negaliu pasakyti, kokio jis dydžio. Vis žadu prisėsti ir pradėti jį „šukuoti“. Tačiau žinai, kaip sako: batsiuvio vaikai basi bėgioja. Kitų fotografų archyvus tvarkau, o savam laiko neužtenka. Dirbu kaip fotoarchyvo specialistas. Į mane kreipiasi pagalbos, nuomonės, kaip skenuoti negatyvus, kokiomis rezoliucijomis, kaip paruošti ir išsaugoti, kokie turi būti kriterijai.

Beje, dalis mano nuotraukų archyvo atsidūrė Lietuvos Centriniam Valstybės archyve. Kolegos sakė, kad atiduodu savo pensiją, iš kurios galėčiau senatvėje gyventi. Tačiau man negaila. Jei mano negatyvai būtų padėti po lova, kas apie juos žinotų?

Istoriniai įvykiai

 

- Na, žino, nes savo 50 metų gimimo dienos proga surengei savo archyvinių nuotraukų  parodą „Foto amnestija 1988–1999“. O ji iki šiol - daugiau kaip šešerius metus - vis dar keliauja po Lietuvą?

- Tai jau piligriminė fotoparoda, apsilankius virš 20 šalies miestų, po Minsko bei Rygos, šiuo metu eksponuojama Veliuonoje. O kitais metais kelionė į Sakartvelą.

 

- Tad tavo daryti kadrai netūno po lova.

- Tokia ir buvo mintis, kad jiems, įkalintiems, reikia suteikti antrą gyvenimą. Pats procesas padiktavo tokį pavadinimą. Aš juos amnestavau, išleidau į laisvę.

 

- Man patinka, kad savo nuotraukas rodai socialiniame tinkle „Facebook“. Tais vaizdais primeni apie svarbiausius įvykius.

- Manau, kad ne vieną kolegą uždegiau elgtis taip pat. Ta prasme, traukti iš archyvo ir rodyti, man dėlto labai smagu. Aš į „Facebook“ dedu tas nuotraukas, kurios man atrodo įdomios ir svarbios. Mano sekėjų būrys didėja, ne kartą turėjau atgalinį ryšį, kai žmonės iš nuotraukos atpažįsta laikotarpį ir apie tai pasakoja.

Politikai

 

- Kokie XXI amžiaus įvykiai tau atrodo svarbūs ir nuotraukos, kuriose jie įamžinti, gali tapti istorinėmis?

- Man pasisekė startuoti geru laikotarpiu. Baigiau žurnalistiką su fotografijos specializacija, tie ilgi mokslo metai dabar prilyginti magistrui, daugiau kaip trejus metus dėsčiau Vilniaus universitete fotopagrindus, kompoziciją bei fotožurnalistikos subtilybes. Tai buvo nuostabus laikotarpis – Sąjūdžio, Atgimimo. Gal ne visi mane supras, bet dabar Lietuvoje nepastebiu labai įdomių įvykių gausos.

 

- Kokia yra fotožurnalistikos misija visuomenei: ar ji atlieka bendrinę žurnalistikos misiją, ar turi papildomų tikslų?

Fotožurnalistika – tai žurnalistika su paveiksliukais (šypsosi). Man mieliausios vaikystėj perskaitytos knygos, beabejo buvo su iliustracijomis, kai herojai piešiniuose ilgam kutendavo vaizduotę bei išgyventi jausmai ilgiau išlikdavo atminty... Taip ir su gera fotografija spaudoje, tai ta pati vizuali komunikacija, kurios pagrindinė išraiškos priemonė čia yra nešališka įvykinė fotografija. Tad ir fotožurnalisto, spaudos fotografijos misija tokia – ne tik supažindinti skaitytojus su aktualiomis naujienomis, bet ir suteikti jiems galimybę virtualiai pabūti kartu toje pačioje vietoje.

 

Gyvenimas

 

- Kokia šiuo metu yra spaudos fotografija ir kaip ji keitėsi nuo tavo darbo pradžios?

- Nuo paties žmogaus priklauso, kaip jis dirba. Galima į vieną vietą nusiųsti du fotografus, ir jie padarys visai skirtingus kadrus. Stebiu, kaip dirba kolegos. Man patinka savo „vizitinę kortelę“ turintys fotografai. Jų savitas stilius, atpažįstamas braižas tik praturtina spaudos fotografiją. O tai sunku begalinėje fotoplanktono jūroje…

Karštuose pasaulio kraštuose, kur vyksta karas, masiniai streikai, gamtos stichijos – ten yra ką veikti fotografams. Tačiau Lietuvoje, dabar įdomių įvykių badas. Galbūt persisotinau, savo atbėgiojau, bet tas tempas, greitis, darbas naujienų portaluose, yra beprotiškas, neretai menkavertis sportas. Kaip sakoma – „kas ieško, tas randa“, visada yra rimtų fotožurnalistinių temų, kadais pats tokį darbą dirbau, visgi, šiandieninės realijos kitokios.

Pradėjau fotografuoti aštuntame dešimtmetyje. Per tą laiką analoginė fotografija tobulėjo, gerėjo juostelių ir fotoaparatų kokybė, atsirado geresnė optika, skaitmeninė era prasidėjo maždaug 2000-aisiais metais, galiausiai septynmyliais žingsniai transformavosi į tai, ką dabar turime.

Pasakysiu, kad mane nuliūdino telefoninė fotografijų gausa. Fotografija devalvavosi. Mano akimis, neliko mistikos, atradimo džiaugsmo, nors greitas rezultatas gimdo kitus privalumus.

Visgi, ir aš priverstas fotografuoju telefonu. Tarkime, praėjusį rudenį buvau išvažiavęs į Jordaniją, fotoaparato apskritai neėmiau ir ten fotografavau telefonu. Tokia fotografija man - tik užrašų knygutė.

 

- Ar minėtoje kelionėje Jordanijoje, fotografuodamas telefonu, jauteisi tarsi fotografas – turistas, ar kartkartėmis pasivydavo ir fotožurnalistinis azartas?

Praktiškumo sumetimais neėmiau kiek rimtesnės aparatūros, ir pasigailėjau. Nuolat priekaištavau sau, kad trūksta kiek geresnės kameros. Man telefoninės nuotraukos, lyg prėskas maistas greitojo maisto užkandinėj. Bet, gal aš nemoku jais paveiksluot? O fotožurnalistinis azartas? Daugiau norėjosi ramybės, pamąstymo, gilumos.

 

- Jei telefoninė fotografija – lyg užrašų knygutė, tada daroma fotoaparatu – lyg knyga. Beje, kada pradėjai fotografuoti juosta? 

- Pradžia buvo dar mokyklos laikais. Po to sovietų armijoje dvejus metus buvau radijo ir kino mechanikas, dailininkas ir fotografas.

Impulsą fotografuoti davė šeima. Mano tėvas Anzelmas Lileikis puikiai fotografavo, nors dirbo redaktoriumi LRT, Kino studijoje, fotografavo ir brolis Romas (kino režisierius – aut.). Prisimenu, kaip su tėvu ir broliu vonioje darydavome nuotraukas. Savo kambaryje, vėliau rūsyje turėjau įsirengęs fotolaboratoriją. Pirmasis mano fotoaparatas buvo juostinis „Smena 8“.

Kai mokiausi mokykloje, tėvai davė 100 rublių išleistuvių kostiumui, bet nusipirkau foroaparatą „Zenit“. O kostiumą pasiskolinau.

Politika

 

- Kokią fototechniką turi šiuo metu?

- Pačią geriausią (šypsosi). Turiu ne vieną „Canon“ sistemos fotoaparatą, esu išsaugojęs ir pirmąjį „Zenit“ ir „Nikon“ komplektą, kurį prieš 35 metus užsidirbau JAV statybose, o apskritai namie yra virš 10 fotoaparatų – nuo retro, skaitmeninių iki savadarbių pinholų.

 

- Laisvalaikiu pamėgai fotografuoti gamtą?

- Fotografuoju gamtą mažai, kiek daugiau susidomėjau makrofotografija, kuriai reikia daug kruopštumo, susikaupimo, kantrybės. Tokiai fotografijai būtina gera fototechnika. Su gera fototechnika labai smagu dirbti.

Daug laiko praleidžiu prie kompiuterio, nardydamas po interneto platybes. Ir mane suviliojo makropasaulis. Ir pradžių pabandymui išsinuomojau reikiamą objektyvą, o kadangi užsikabinau, tad vėliau prisipirkau ir dabar turiu ne vieną skirtą vien makrofotografijai. Tačiau tokių nuotraukų daug nerodau.

 

- Gyveni arti gamtos?

- Mano žmona iš Trakų Vokės, tad esu meilės emigrantas (šypsosi). Be gyvenimo užmiestyje dar „vargstu“ sodyboje prie Molėtų ežerų.

 

- Tau ten patinka?

- Na, reikia pjauti žolę, genėti medžius ir panašiai. Niekas neduoda paralelinio gyvenimo fotografijai, turi ja užsiiminėti čia ir dabar. Jei apleistum, prisijaukinti iš naujo būtų ganėtinai sunku. Todėl stengiuosi jos neužmiršti. Man smagu pamedituoti su pinholu, paeksperimentuot makroobjektyvais. Manau, kad kaip spaudos fotografas, matyt, jau esu būtuoju laiku.

Gamta / Makro

 

- Vis vien esi Spaudos fotografų klubo narys.

- Ir vienas iš signatarų, šiandien dar ir klubo valdybos narys.

 

- Ką manai apie tokią organizaciją – reikia turėti kas vienija spaudos fotografus?

- Jei pasakysiu, kad nereikia, kaip visi į mane pažiūrės (šypsosi)? Dabar klubas ne toks, koks buvo prieš 20 metų. Entuziazmo gaidelė kiek prigesusi, vis dėlto klubas, jo veikla, būtinai turi išlikti, tęsiamos ilgametės tradicijos, bet mūsų organizacija nuolat turėtų eiti koja kojon su gyvenimu. Kaip visada tam reikia pinigų, šviežių minčių ir „kraujo“. Reikia nuolatinės nuosaikios transformacijos.

Pažiūrėjus atgal, gyvuoja jau ketvirtį amžiaus kurtos tradicijos. Padaryta daug, ir daug dar kas ateity, kaip kasmet būtina išleisti almanachą, įrėminti prasmingiausias nuotraukas mūsų fotožurnalistikos istorijai. Visa tai – išliekamoji vertė, parodanti mūsų subrendimo lygį.

Kolegos

Daugiau kolegų fotografijų rasite čia: https://www.lileikisfoto.lt/Spaudos-fotografijaPress-Photo/Kolegos-Colleagues/

 

- Taip, kiekvienais metais rengiamas konkursas „Lietuvos spaudos fotografija“.

- Dabar persisotinimo fotografija laikai ir išgyvent šiame beprotiškame jos vandenyne – iššūkis. Tad ir mūsų konkursą išlaikyti reikia sugebėti. Daug kas nori gegužės pradžioje tik ateiti į renginį, pažiūrėti, kaip teikiami „Auksiniai kadrai“. O surengti konkursą yra juodas, ekvilibristikos sugebėjimų vertas organizacinis darbas: amžinai skausminga rėmėjų paieška, reikia viską atsakingai parengti, pagaminti apdovanojimus, atrinkti, surūšiuoti nuotraukas, išleisti albumą. Tai alinantis darbas, kuris galiausiai sublizga auksu.

Be šio konkurso dar yra tarptautinis fotožurnalistikos festivalis „Vilniaus fotografijos ratas“, kurį puikiai suka Jonas Staselis. Tai solidu.

 

- Kodėl daug kam patinka fotografuoti?

- Tai lengvas ir greitas saviraiškos būdas, laisvas savo dvasia ir pojūčiais užsiėmimas. Visi, kas nors kiek fotografuoja, supras, ką sakau. Tik mums, kurie dirba spaudos fotografais, tai yra konkretus, sunkus darbas. Kažkam būti paparacais – irgi darbas, nelabai gerbtinas, bet gerai apmokamas.

Žinome, kas yra meninė ir dokumentinė fotografija, kurių tarpusavio ribos nuolat kelia diskusijas. Vis dėlto, kai meninėje fotografijoje galima beveik viskas, dokumentinėje – negalima beveik nieko, nes tai yra tiesos fiksavimas. Kaip žurnalistas negali kraipyt faktų, meluot rašydamas straipsnį, taip ir spaudos fotografas negali keist aplinkos detalių tiek fotografavimo metu, tiek apdorojant su kompiuteriu.

 

- Tačiau viskas yra saviraiška?

- Taip. Juk kadrą galima padaryti paieškojus rakurso, ir pritūpus, ir priėjus arčiau, ir iš pakilusio arba povandeninio drono, ir dar kaip nors kitaip. Spaudos fotografui niekas nedraudžia turėti savo braižo, stiliaus. Žiūrėdamas žiniasklaidos nuotraukas, galiu pasakyti, kurios yra, tarkime, vieno ar kito „gerą akį“ turinčio kolegos. Arba pagal jų braižą padarytos kitų fotografų nuotraukos. Tačiau tai yra gerai, kopijuojant kitus galima mokytis.

 

- Taip visada buvo dailės pasaulyje, kai mokiniai eina į muziejus ar galerijas kopijuoti meistrų kūrybą.

- Stebėti meno kūrinius irgi menas! Tai gali daryti ir fotografai, juk analizuoti gerą paveikslą, tai tyrinėti jo kompoziciją, kadravimą, šviesą ir kitus dalykus. Tai būtina, nes fotografija mūsų darbe yra momentinis dalykas, kur neretai reikia žaibiškai reaguoti į aplink vykstančius įvykius. O geros analizės patirtis – tik į naudą.

 

- Tai iki šiol mėgsti fotografuoti juostele?

-  Atradimo džiaugsmas analoginėje fotografijoje yra visai kitoks, negu skaitmeninės. Užsiimu analogine fotografija ir todėl, kad dabar man tai – meditacija. Ankščiau darbas su juostele išmokė kompozicinės disciplinos, dabar šio bagažo dėka mėgaujuosi ramybe ir sutaupytais nepigios fotojuostelės kadrais. Och, ta romantinė fotolaboratorijos raudona aplinka, tas ryškalų bei fiksažo kvapas. O emocijos, kai ištraukti juostelę iš fiksažo, pirmą kartą pažiūrėti prieš šviesą. Kaip mažas vaikas džiaugiuosi, kai pavyksta norėtos užmačios.

Pinhole

 

- Todėl patinka pinhole?

- Pinhole yra visiška priešingybė skaitmeninei fotografijai. Ypač, kai savo camera obscura „medinukus“ pasigaminu pats. Pinhole pasaulyje viskas intuityvu. Kol neišryškini juostos ir jos nepažiūri, nežinai, kas išėjo.

 

- O kuo traukia makrofotografija?

-Tai atradimo emocijos, kai pamatai tai, ko nepastebima plika akimi. Makropasaulis man, tai pažinimo žaismas ir džiaugsmas, bet šįkart – skaitmeninis.

 

- Kiek lengva ar sudėtinga tiek metų skyrus fotožurnalistikai pereiti į kitus fotografijos laukus?

Fotožurnalistika buvo ir liks su manim, tai nepagydoma priklausomybė. Esu fotoarchyvų tvarkytojas, nuolat stebiu spaudoj ir internete kolegų darbus, vartau knygas šia tema. Metais kaupta patirtis leistų toliau dėstyt ar edukuot, įduot meškerę pradedantiems ar padėt dirbantiems fotoredaktoriams, bet tai vėliau, po fotoinkarnacijos (šypsosi). O kiti fotografijos dirvonai man tik atgaiva, juk „kiek bemaitinsi vilką, jis vistiek miškan žiūri“.

Pauliaus Lileikio nuotraukos