Straipsnis

Prakalbinti Ramūną Danisevičių, misija įmanoma? Besiruošdama interviu, turėjau rimtų priežasčių tuo abejoti, mat ilgiausia jo kalba, atsiimant eilinį „Auksinio kadro“ apdovanojimą, truko vos kelioliką sekundžių. „Visi nesutaria, kas geriau, Nikonas ar Canonas, tai va, šį kadrą aš padariau mobiliuoju telefonu“ - tąkart pasakė ne kartą garsiausiu spaudos fotografu tituluotas kūrėjas.

 

Jo karjera prasidėjo nepriklausomos Lietuvos spaudos fotografijos užgimimo laikotarpiu. Jo istorija yra savotiška visos spaudos fotografijos istorija, kurios pradžioje - pirmieji nepriklausomi šalies laikraščiai ir jų tematika, vėliau pramogų fotografijos žanro užgimimas bei visuomenės požiūrio į fotožurnalistiką kaita. Apie tai ir susitikome pasikalbėti.

 

„Tik neklausk kokiu fotoaparatu pradėjau fotografuoti. Ar ką norėčiau pasakyti savo kūriniais,“ - vos prasidėjus pokalbiui, kūrėjas uždraudžia banalius klausimus.  Tačiau kaip prasidėjo kelias į fotografiją visgi smalsu. Todėl klausiu.

 

-        Gimiau Biržuose, ten ir pradėjau fotografuoti, mokykloje lankiau būrelį, kuriam  vadovavo Zenonas Meškauskas. Taip užsikabinau, jog atėjus laikui rinktis profesiją, jau tiksliai žinojau, kad tai bus fotografija.

 

-        Tėvai neprieštaravo, nenorėjo, kad būtum teisininku?

-        Ne. Turbūt matė, kad esu negabus (šypsosi). Arba, kad iš manęs būtų beviltiškas teisininkas.

 

-        Koks leidinys tapo pirmąja redakcija?

-        Pirmas laikraštis, kuriame pradėjau dirbti, vadinosi „Apžvalga“, tai buvo Krikščionių demokratų partijos laikraštis. Po to sekė kiek rimtesnis leidinys - „Respublika“, dar vėliau dirbau „Dienos“ fotografu, šio laikraščio jau nebeliko. Nebeliko ir kitos mano darbovietės - laikraščio „Privatus seklys“. Jį leido panevėžiečiai, tuo metu teismai ir kriminalai buvo labai aktualu, „Seklys“ buvo „Akistatos“ tipo laikraštis, jame buvo pasakojama vien apie nusikaltimus ir nelaimes. Vėliau perėjau dirbti į „Lietuvos žinias“. Po jų sekė pirmieji pramogų leidiniai - žurnalas „Klubas“ bei „LT“.

 

-        Nebuvo sunku dirbti žurnalui „Klubas“, juk jis buvo tolokai nuo to, kas laikoma tikrąja fotožurnalistika.

-        Buvo sunku dėl to, kad tuo metu vakarėlių fotografijos žanras tik prasidėjo. Reikėjo žinoti, kas yra vadinamos „žvaigždės“. Pamenu, pasiėmiau tokį storą žurnalą, kur buvo sudėtas visas įžymybių sąrašas ir keletą savaičių „skanavau veidus“, kol beveik mintinai išmokau - privalėjau žinoti, ką fotografuoti.

 

-        Tu jau buvai sukūręs savo vardo vertę, būtum galėjęs sau leisti nedirbti pramogose.

-        O kas yra vardas? Už vardą kas nors ateina ir duoda pinigų? Aš nesirenku ką fotografuoti. Yra fotografų-menininkų, kurie negali perlipt per save, kurie mano, kad vestuves fotografuoti yra „ne lygis“. O man patinka - jei sugebu gerai pagauti emociją, jausmą, akimirką, tai juk ir yra gyvenimo fotografija. Lietuvos fotožurnalistikos rinka yra per maža, kad galėtum jaustis užtikrintas, jog, išėjęs iš vienos redakcijos, jei ne šiandien, tai rytoj rasi kitą darbovietę.

 

-        O redaktoriui esi pasakęs, kad nefotografuosi? Yra fotožurnalistų, kurie atsisako važiuoti į avarijų vietas arba atvirkščiai - vakarėlius.

-        Pats nepamenu tokio atvejo, bet kai galvoju, ko tikrai nefotografuočiau, mintys kirba apie tokias situacijas, kaip, tarkim, mano pažįstamo ar artimo žmogaus teismas. Tada nenorėčiau važiuoti dirbti. Visais kitais atvejais - neturiu jokių nuostatų. Dirbdamas žiniasklaidoje, jau spėjau pamatyti turbūt viską, prieš keliolika metų redaktoriai galėdavo tikrai kraupokus vaizdus naudoti net viršeliui.

 

-        Esi paprašęs savo pavardės nerašyti po nuotrauka?

-        Taip.

 

-        Kokie tai buvo atvejai? 

-        Jei dabar pasakysiu, tai visi sužinos (juokiasi). Jei rimtai, tai buvo kelios situacijos. Viena jų - mane nusiuntė užfiksuoti kažkokią žvaigždę su jauna mergina. Padariau keletą nuotraukų, kol jie dar nespėjo susigaudyti, kad buvo „prigauti“. Tačiau vėliau, kitą dieną, buvo renginys, kur turėjau spausti tam žmogui ranką. Nenorėjau, kad jis žinotų, jog tai mano kadras. Darbas man - nieko asmeniško, tačiau Lietuva mažas kraštas ir ne visi tai supranta.

 

-        O Lietuvoje buvo tikrų paparacių?

-        Tikrai buvo. Vienu laikotarpiu ir man krūmuose tekdavo pasėdėti. Kai kuriems net patiko toks darbas, Valdas Kopūstas buvo tikras profesionalas.  Aš į tai žiūrėjau be pernelyg didelio entuziazmo, reikėdavo ir laukdavau. Daug istorijų to „paparacinimo“ yra buvę. Redaktoriai ar žurnalistai siųsdavo fotografus prie onkologijos instituto, kai buvęs prezidentas A. M. Brazauskas ten gydėsi. Ta paparacių tradicija dabar gerokai nunykusi ir dėl įstatymų sugriežtinimo ir dėl to, kad tokias aštrias medžiagas gebantys rasti žurnalistai masiškai perėjo dirbti į viešųjų ryšių sritį.

 

-        Tokiomis akimirkomis nekildavo jausmas „ką aš čia darau“?

-        Būdavo visko. Tikrai kartais susimąstydavau „kam aš tai darau?“, bet kažkaip paskui susikaupi, dirbi ir tiek.

 

-        Niekada nesvarstei, kad Lietuva tau per maža? Gal buvo kilęs noras važiuoti karo fotografuoti, kitaip pasireikšti tarptautinėje fotožurnalistikos arenoje?

-        Koks iš manęs karo fotografas? Mane gi pirmą nušautų, aš labai aukštas! O jei rimtai, buvo anksčiau tokių minčių, kai jaunesnis buvau. Dabar jau nebe.

 

-        Tačiau kai buvo organizuojami „World Press Photo“ meistriškumo kursai Baltijos šalių fotografams, buvai vienas tų, kurie juose dalyvavo ir mokėsi kurti pasaulinio lygio standartus atitinkančius fotopasakojimus.

-        Taip. Tai buvo visiškai nauja patirtis mums, lietuviams. Be to, buvo surinkta labai gera grupė, dalyvavo Tomas Kauneckas, Gediminas Žilinskas, Aurelija Čepulinskaitė, Olga Posaškova. Kursų metu kiekvienas turėjome parengti po fotopasakojimą. Mums dėstė, kaip tai daryti, kokios yra šio žanro taisyklės. Aš tuomet fotografavau pasakojimą apie Kariotiškių sąvartyne gyvenančius žmones.

 

-        O po to dar kūrei fotopasakojimų?

-        Lietuvoje redakcijos dirba kiek kitaip nei užsienyje. Fotografai gali kurti fotopasakojimus, tačiau kas iš to? Galima imtis šio žanro dėl savęs. Lietuvoje jau atsiranda fotografų, kurie, sukūrę fotopasakojimus, paskui sugeba juos parduoti, pavyzdžiui „Nanook“ kompanija. Kadangi iš manęs - prastas verslininkas, greičiausiai nesugebėčiau parduoti fotopasakojimo, vadinasi, daryčiau jį sau. Tačiau čia iškyla kitos problemos, juk negali mesti visų darbų ir staiga imtis tik vienos temos. Turi tai daryti per savo atostogas, laisvo laiko sąskaita. Man kartais kyla noras sukurti kažką panašaus, imtis tęstinio projekto, tačiau tas noras, kaip metų laikai - užeina ir praeina.

 

-        Kaip į tai žiūri fotoredaktoriai Lietuvoje? Galėtum susitarti su redaktoriumi, kad dabar, tarkim, porą savaičių fotografuosi pasakojimą viena tema?

-        Tai būtų pernelyg didelė prabanga. Jei aš fotografuočiau vieną temą, vadinasi, kiti fotografai turėtų perimti mano darbus. Kiltų nepatogumų, galbūt, net kolegų susierzinimo. O ir redaktorius norėtų iš to gauti apčiuopiamos naudos.

 

-        Ar yra kas fotografijoje nepatinka?

-        Man nepatinka dirbti studijoje su apšvietimu. Nepatinka ir tiek, nenoriu daryti studijinių nuotraukų, kurios būtų vidutiniškos. O tam, kad padaryčiau geras, reikėtų sukaupti nemažai įdirbio, skirti tam daug laiko. O taip pat man nepatinka natiurmortai, nes tai - nejudantys objektai.

 

-        Pradėjai dirbti tuo metu, kai spaudos fotografijoje vis dar buvo naudojamos juostelės. Vėliau sekė skaitmeninių fotoaparatų era. Tačiau paties kūryba ir vėl grįžo prie juostos. Kodėl?

-        Juostinė fotografija man yra hobis. Jis buvo visą laiką. Gal tik trumpą laiką, kuomet buvau apžavėtas naujomis skaitmeninės fotografijos galimybėmis, mažiau fotografavau į juosteles, kurį laiką net išvis jų neliečiau. Vėliau man padovanojo dumplinį fotoaparatą. Aš jį padėjau į lentyną ir ištraukiau gal tik po poros metų. Dar vėliau atsirado Pinhole fotografija -  buvo smagu, tada sekė fotoaparatas „Kijev“ - irgi buvo smagu juo fotografuoti, tuomet įsigijau „Mamyia“ ir, nepatikėsi, - irgi buvo smagu.

 

-        Namuose - daug fotoaparatų? Kolekcionuoji juos ar išbandęs po kurio laiko parduodi?

-        Aš nedarau taip, kad nusiperku, pažaidžiu ir paskui parduodu fotoaparatą. Kiti, žinau, iš tų pirkimų-pardavimų dar ir uždirbti sugeba. Aš nusiperku aparatą ir jį turiu. Jų yra keli šiuo metu.

 

-        Kaip tavo kelyje atsirado aktų fotografija? Kurį laiką ji buvo pakankamai stiprus tavo darbų naratyvas.

-        Mes su kolegomis pradėjo lankytis Čekijoje organizuotuose fotografų seminaruose. Jų metu į vietą, kur apsistodavo fotografai, buvo atvežami modeliai, kurie pozuodavo nude, t. y. aktų fotografijoms. Mus traukė ten ne dėl modelių, o dėl to, kad susirinkdavo gera fotografų kompanija iš viso pasaulio. Tai buvo puiki galimybė praplėsti akiratį, užmegzti pažinčių su kitais fotografais. Tris metus į tą seminarą važiavome trise, aš, Rolandas Parafinas ir Valdas Kopūstas, jau turėdami ketinimų išleisti knygą iš užfiksuotų seminaro metu kadrų. Ten keista atmosfera, žmonės atvažiuoja kartą į metus pafotografuoti, bet atrodo, visai nesirenka ką, kaip ir kodėl. Būdavo, pamatom visus fotografuojant vieną kadrą, nueinam išsimaudyti, pareinam, o jie vis dar toje pat krūvoje susigrūdę tą patį „spaudžia“, paskui nebežino, ką su visomis tomis nuotraukomis daryti. Vėliau dar buvom nuvažiavę į Krymą, kur buvo organizuotas panašus seminaras. Su mumis grupėje buvo vienas fotografas, kuris nei karto neišsitraukė aparato per visą laiką, nes viskas jau šimtus kartų matyta, nusibodę.

 

-        O tau yra buvę kelionių, kuomet netraukdavai fotoaparato?

-        Kartais fotoaparato netraukiu, nes turiu telefoną. Bet yra buvę, kad fotografuoju telefonu ir nevalingai išsitraukiu fotoaparatą, nes kadras pernelyg geras.

 

-        Bet esi išvažiavęs atostogų be fotoaparato?

-        Visai be - niekada. Atostogų metu aš dažniausiai pasiimu juostinį fotoaparatą. Nesenai keliavome į Portugaliją. Atsivežiau iš ten 6 ar 7 juosteles, išsiryškinau, nuskenavau, ir toks jausmas: kaip gera suvokti, kad viską turi, visas svarbiausias akimirkas spėjai pagauti. Fotografuojant skaitmeniniu aparatu būna taip, kad pamatęs vaizdą ar situaciją, nuspaudi dešimt kadrų iki to geriausio kadro ir dar penkiolika po. Paskui ilgai atsirinkinėji. O čia, štai, ką nuspaudei, tą ir turi.

 

-        Pastaruoju metu nemažai kadrų padarai mobiliuoju telefonu. Kaip jis atsirado tavo darbe?

-        Visų pirma atradau „Instagram“ programėlę. Tuo metu fotografavau „Samsung“ telefonu. Viena viešųjų ryšių kontora man pasiūlė išbandyti „Nokia“. Kokius tris metus juo fotografavau, mes net Milane parodą iš tos „mobiliografijos“ padarėm - didelio formato 70x70cm darbai, kokybiškai atspausti - fantastika. Tačiau tas labai gerą fotokamerą turintis telefonas ilgainiui paseno morališkai, jam nustojo kurti programas ir jis tapo visiškai nefunkcionaliu. Vėliau gerų žmonių dėka mano rankose atsidūrė puikus telefonas su Leica kamera „Huawei“, jį man davė prieš kelionę į Paryžių dviračiais.

 

-        Kaip sugalvojote keliauti į Paryžių?

-        Su fotografu Sauliumi Žiūra, kelis kartus mynėme po Baltarusiją, dar iki Rygos buvom nukeliavę. Ši idėja man kilo, kai išgirdau Stanislovą Žvirgždą paskaitos Nidoje metu pasakojant, kad štai, ne tik Danisevičius dviračiu važinėja. 1937 metais Boleslava ir Edmundas Zdanovskiai dviračiais buvo nuvažiavę į Paryžių. Praėjus aštuoniasdešimčiai metų po jų kelionės, kartu su geru draugu ir Vilniaus miesto savivaldybės fotografu Sauliumi Žiūra, nusprendėme pakartoti tą žygį. Tąkart ėmiau domėtis Zdanovskių kelionės detalėmis, ėmiau klausinėti fotografijos istorikų, per kiek laiko jie visgi numynė iki to Paryžiaus. Man sako - per dvi savaites. Sakau, negali būti, tai fiziškai neįmanoma, tuomet pataisė - per 20 dienų. Aš vis dar manau, kad tais laikais, atsižvelgiant į dviračių bei kelių kokybę, tai buvo fiziškai neįmanoma. Svarstau, kad išties jie gal iki kokios Varšuvos numynė, o iš ten jau traukinuku nuvažiavo. Tačiau mums kartelė buvo aiški - dvidešimt dienų.

 

-        Fotografavote kelionės metu?

-        Būdavo dienų, kai nesitraukdavom fotoaparatų, tik telefonus, nes reikėjo minti. Tai labai sunkus darbas. Buvo apmaudu, kai mindavom pro pasakiško grožio miestus, tarkim, Magdeburgą - norėjosi apžiūrėti, ištyrinėti, tačiau reikėjo minti toliau. Du, gal tris kadrus padariau iš ten - mobiliuoju telefonu.

 

-        Nekilo minčių pratęsti kelionę?

-        Mes turėjome labai griežtą grafiką, po 20 dienų mūsų jau laukė skrydis atgal į Lietuvą. Buvome užsibrėžę tikslą. Per dieną turėjome numinti apie 120 km.

 

-        Jūsų iniciatyvą kas nors rėmė?

-        Mes išties prasti verslininkai, galėjome rasti rėmėjų ir minti tokiomis sąlygomis, kaip kiti, - su lydinčiomis mašinomis, visa komanda, kai nereikia galvoti apie stovyklavietės įrengimą. Tačiau mes viską darėm patys. Po visos dienos kelionės dviračiais dar turėdavom įkurti stovyklavietę, kas dažniausiai vykdavo jau naktį, su žibintuvėliais ant galvų.

 

-        Ką galėtum dirbti, jei nebūtum fotografu?

-        Važiuočiau dalyvauti „Tour de France“ dviračių lenktynėse. Jei rimtai, tam, kad nejausčiau profesinio perdegimo, aš stengiuosi paįvairinti darbą, persijungti. Man fotografija - ir darbas, ir hobis. Gerai tame jaučiuosi, tikrai pailsiu fotografuodamas juostiniais aparatais, kurdamas jaučiuosi laisvas.

 

-        Kaip tavo gyvenime atsirado Pinhole fotografija?

-        Man davė aparatą pabandyti fotografė Inga Dinga. Užsikabinau. Pinhole meistras yra Raimundas Bernadickas, kuris juos konstruoja. „MO“ yra jo sukurtas prekės ženklas, kuris labai populiarus tarp pinhole fotografijos entuziastų. Taip vadinasi ir mūsų įkurtas pinhole entuziastų klubas - „MO“.

-        Kai pinhole kamera man pavyko nufotografuoti Prezidentę Dalią Grybauskaitę, laimės buvo pilnos kelnės. Amerikoj susirašinėjimuose tarp pinholistų, kažkas parašė, kad yra padarytas Lietuvos Prezidentės pinhole portretas.

 

-        Juosteles ryškini pats?

-        Ne, nešu į minilaboratorijas. Net nusiskenuoju ten kadrus. Aš pats jau neberyškinu juostelių, tam reikia skirti labai daug laiko, kurį mieliau skiriu fotografijai. 

 

-        Kokius didžiausius skirtumus matai tarp vyresnės kartos ir jaunų spaudos fotografų?

-        Yra nemažai jaunų, energingų fotografų. Jie greičiau bėgioja, aukščiau lipa, daugiau informacijos geria į save. Tačiau lazda turi du galus - taip intensyviai startavus, labai greitai „atsikandama“ fotožurnalistikos. Žinau kelis tikrai gabius fotografus, kurie metė karjerą ir pasuko kitais keliais. Šioje profesijoje kaip niekur kitur įmanoma „išdegti“ greitai. Ir taip nutinka. Fotožurnalistika - tai ne tik įdomios užduotys ir nuotykiai darbe, tai taip pat ir frustracija, kurią gali pajausti, kai kasdien tenka fotografuoti tą patį. Pavyzdžiui, per „Darbo partijos“ bylą aš tiek kartų fotografavau posėdžius, kad man visa tai ėmė rimtai priminti filmą „Švilpiko diena“ - žinodavau iš anksto, kas po ko ateis į teismo salę, kaip elgsis, su kuo kalbėsis. Būna, atbėga jauni fotografai į teismą, entuziazmo kupini galvoja, kaip čia įdomesnį kadrą padaryti, pritūpia, per kėdžių tarpą fotografuoja. Žiūriu ir galvoju - prieš penkioliką metų pats taip pat, per tą patį kėdžių tarpą menus dariau.

-         

-        Ar tu jauti, kad „jaunimas“ tau lipa ant kulnų? Jauni fotografai įžūlesni, ar ateina į rinką jau žinodami taisykles?

-        Kiti auklėja. Yra jaunų fotografų, kurie nesupranta bazinių dalykų - dirbdamas turi galvoti ne tik apie tai, kaip pačiam padaryti gerą kadrą, bet ir apie tai, kaip tuo pačiu nesugadinti kadro kitam fotografui. Aš jaunosios kartos auklėjimu neužsiimu - esu pakankamai aukštas, tad man niekas neužstoja, nepataiko į kadrą.

 

-        Lietuvos fotožurnalistikoje greitis svarbiau už kokybę?

-        Yra ta kova tarp redakcijų - kas pirmas įsidės į portalą nuotraukas. Iš daugelio įvykių pirmąsias nuotraukas dažnai fotografai siunčia užfiksuotas mobiliaisiais telefonais, tik jau vėliau papildo galerijas. Viskas kuo greičiau. Kartais redakcijos net siunčia po du žmones - kol vienas siunčia nuotraukas, kitas laksto ir fotografuoja, kad nieko nepražiopsotų.

 

-        Kaip fotožurnalisto profesiją paveikė pasikeitę įstatymai, gerokai sugriežtėjusios fotografavimo taisyklės?

-        Vaikų beveik nefotografuoju. Išvis nebefotografuoju elgetų. Yra gudrūs advokatai, kurie patys susiranda nuotraukose įamžintus benamius ir siūlo jiems užsidirbti, reikalaujant pinigų už „moralinę žalą“ iš fotografų. Visi dabar žino savo teises. Dalis fotografų duoda pasirašyti žmogui sutikimą, kad gali jo atvaizdą naudoti - aš taip negalėčiau, iškart atsirastų atstumas, savotiškas nepasitikėjimo šešėlis, nors tame sutikime nieko blogo ir nėra. Dar tabu yra neįgalūs asmenys, ne dėl to, kad būčiau nusistatęs prieš, tačiau yra buvę atvejų, kuomet mano kolega taip nudegė - neįgalūs asmenys, davę žodinius sutikimus juos įamžinti, vėliau persigalvoję imdavo reikalauti pinigų. Tas teismų maratonas - ilgas ir nemalonus procesas ir dažniausiai, jei yra tik žodinis sutikimas fotografuoti, teismas baigiasi ne fotografo naudai.

 

-        Lyginant pirmuosius „Lietuvos spaudos fotografija“ albumus su paskutinių metų, gana aiškiai pastebima tendencija, kurią pastebi kai kurie fotografai - nuotraukų naratyvas švelnėja, iš jų dingsta kraujas, avarijos. Atsiranda cenzūra?

-        Aš neprisimenu, kad būtų tekę labai daug avarijų fotografuoti. Siųsdavo, aišku, bet negalėčiau pasakyti, kad jų buvo labai daug. Dabar keičiasi ne tik įstatymai, bet ir visuomenės požiūris. Atidžiau buvo imta ne tik fotografuoti, bet ir rašyti apie savižudybes, būtinai prie tokių tekstų pridedami pagalbos numeriai.

 

-        Tačiau buvo laikai, kai tų tabu fotografijoje, regis, išvis nebuvo. Vieną kartą buvo net publikuotas viršelis, kuriame užfiksuotas krepšininkas tą akimirką, kai jį ištiko infarktas.

-        Aš atsimenu tą kadrą. Tai buvo fotografo Laimučio Brundzos darbas. Po to jam lyg ir atšaukė visas akreditacijas į sporto renginius.

 

-        Tačiau iš dalies tai buvo ir fotografo sprendimas, jis galėjo neduoti tos nuotraukos, pasakyti, kad „nepagavo“.

-        Aš irgi atneščiau, jei tokią būčiau padaręs. Rodyti tokią nuotrauką viršelyje ar ne, tai jau ne fotografo sprendimas. Juk redaktorius sprendžia, ar publikuoti nuotrauką ir už savo sprendimą prisiima atsakomybę. Fotografas gali fiksuoti viską, tačiau už sprendimą leisti tą medžiagą į eterį ar ne, atsako redaktoriai. Domantas Umbrasas buvo nufotografavęs krentančią per langą moterį, tada visuomenėje taip pat kilo pasipiktinimas. Bet kas čia neetiško? Mes juk turime kalbėti apie savižudybes, o ne slėpti ir „blurinti“ tokias nuotraukas apsimesdami, kad problemos nėra. Aš vertinu fotografo darbą tik kaip fotografo - padarei užduotį 100 procentų gerai, arba ne.

 

-        Esi iš tų, kurie fotografuoja, kai kiti nuleidžia fotoaparatus? Tarkime, motina po avarijos gedinti kūdikio? Tau yra kažkokie tabu darbe?

-        Tai tik darbas. Tą akimirką, kai dirbu, galiu pagalvoti, išjausti situaciją, jausti užuojautą, epmatiją, bet negaliu tam jausmui pasiduoti taip, kad jis trukdytų man dirbti. Yra buvę kelios situacijos, kai nenuspaudžiau mygtuko, nes banaliai pasimečiau.

 

-        Kokios?

-        Rotušės aikštėje buvo renginys, kurio metu manekenės ėjo podiumu, jų galvos buvo uždengtos kažkuo panašiu į maišus ir vienai jų taip susipynė kojos, kad ji, nematydama, kur eina, nugriuvo tiesiai nuo podiumo. Aš mačiau, kad ji tuoj grius, bet kažkoks “stuporas” tą akimirką ištiko, taip ir nespėjau nuspausti mygtuko, tiesiog stovėjau išsižiojęs ir žiūrėjau.

 

-        Banaliu klausimu pradėjau, banaliu ir pabaigsiu - kokie artimiausi kūrybiniai planai?

-        Ketinu artimiausiu metu surengti keletą parodų, tarp jų - iš nuotraukų, užfiksuotų kelionės dviračiais iki Paryžiaus kartu su Sauliumi Žiūra metu. Dar keletą parodų turiu numatęs. Esu iš viso surengęs apie 12 asmeninių parodų. Viena kuratorė man yra sakius - gera paroda yra tokia, kur darbai būna parduoti dar iki parodos atidarymo. Esu turėjęs tik vieną tokią, - tai buvo pinhole fotografijos paroda.

 

-        O pats žinai, keliuose namuose kabo Danisevičiaus originalai?

-        Ne. Neatsimenu.