Straipsnis

Šį kūrėją gerai pažįsta Šiaulių vaizdų meno bendruomenė, savas jis ir spaudos fotografų pasaulyje, galiausiai, anksčiau rašęs straipsnius žiniasklaidai, dabar jis įžengė į literatūrinę erdvę – išleido romaną „Fotografas“.  

Daugelio parodų autorius ir bendraautoris, įvairių premijų laureatas, klausiamas apie sėkmę, teigia, kad ji gyvena ne rezultate, o procese, kuris įžiebia kūrybinį įkvėpimą.

Per interviu fotografas, fotografijos mokytojas ir žurnalistas bei rašytojas šiaulietis Rolandas Parafinavičius atskleidžia: net ir be manipuliacijų fotografas tikrovę gali atspindėti dvejopai – objektyviai ar subjektyviai. “Pagrindinė fotožurnalistikos misija yra atspindėti tikrovę. Neiškraipyti, neklastoti jos. Tačiau reikia pusiausvyros. Vienas dalykas yra “perpiešti” šviesos kryptis, naikinti kadre esančius objektus, o kitas – elementarus vizualios estetikos sukūrimas”, - teigia jis.

Tavo kūryba apima dvi sritis - tai tekstai ir fotografija. Kuri buvo pirma ir kodėl sudomino, patiko?

Pirmoji pasivijo fotografija. Nė nepamenu, ar tuo metu jau mokėjau rašyti. Šiandien skaitmeniniai vaizdai yra tiek prieinami, kad tapo tik vaizdais be jokios paslapties. Jie tokie pat įprasti, kaip banaliausi buities reikmenys. Tačiau tada fotografija buvo analoginė ir turėjo magijos, kuriai sunku buvo atsispirti, o perprasti reikėjo kažkiek pastangų ir laiko.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjai fotografuoti?

Savo archyvuose radau seniausią savo darytą fotografiją – man tuomet buvo 10 metų. Bet tai -tikrai ne seniausia mano nuotrauka, ankstesnių tiesiog neišsaugojau. Aplinkybės buvo palankios – stebėdavau senelį ryškinantį juostas. Stebėjau jo burtus raudonai apšviestame kambarėlyje – kaip tuščiame popieriuje ima ryškėti vaizdas…

Kada ir kaip tapai žurnalistu?

Po vidurinės mokyklos mokiausi fotografijos, o po to studijavau žurnalistiką Vilniaus universitete. Atėjo laikas raidėms.

Kuriai kūrybai pastaraisiais metais skiri daugiau laiko bei dėmesio ir ką konkrečiai darai?

Pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra fotografija. Fotografijos paslaugos, mokymai. Iš žiniasklaidos lauko jau pasitraukiau, todėl rašymo liko nedaug.

Kada ir kaip kilo mintis rašyti romaną "Fotografas", kuri pernai išleido "Balto" leidybos namai? Kiek laiko rašei, kas buvo sudėtingiausia?

Turbūt jau buvau pasiilgęs rašymo. O ką rašyti, kai nebedirbi spaudoje? Jei laiško niekas nelaukia, belieka romanas. Rašiau dvejus metus, o sudėtingiausia buvo tai, kad iki to laiko nebuvau rašęs romanų.

 

Romano "Fotografas" pristatymas tarptautiniame fotožurnalistikos festivalyje "Vilniaus fotografijos ratas", 2018 11 30

Knyga lyg ir apjungia abi tavo kūrybos sritis - rašymą ir fotografiją. Ar šia prasme ji išskirtinė Lietuvoje?

Nežinau, ar išskirtinė… Bet tikrai nėra dažnas atvejis, kai aprašomas fotografijos žmonių pasaulis. Rašydamas neišlindau iš komforto zonos – pasakojau apie pasaulį, kuris man yra gerai žinomas.

Tai romanas, ar jame yra iš tikro gyvenimo paimtų situacijų, istorijų? Ar yra autobiografinių dalykų?

Nieko neįmanoma paimti iš tuštumos. Todėl yra čia ir tikrų istorijų, ir autobiografinių elementų. Tačiau nereikėtų apsigauti – romanas yra toks žanras, kuris leidžia tikrovę perpinti su fantazija.

Kuo tau svarbi fotografija, kodėl norisi kalbėti vaizdais?

Kai visas gyvenimas susietas su fotografija, ji niekaip nebegali būti nesvarbi. Jeigu mokėčiau groti, dainuoti, kalbėčiau per muziką. Bet nemoku. O fotografijos per šitiek metų šiek tiek pramokau.

Kas labiau patinka fotografijoje - kuo tiksliau atspindėti tikrovę ar laisvai ją interpretuoti ir kodėl?

Patinka abu dalykai. Tačiau darbas žiniasklaidoje uždėjo antspaudą – į gilias manipuliacijas nelendu. Vis dėlto net ir be manipuliacijų fotografas tikrovę gali atspindėti dvejopai – objektyviai ar subjektyviai. Tam užtenka stebėjimo kampo, židinio nuotolio ir panašių dalykų.

Iš ciklo "Vyrai", autorius Rolandas Parafinavičius

Fotožurnalistika, kurią gerai išmanai, tai tolsta nuo tikrovės dėl vis didesnio nuotraukų redagavimo, tai vėl artėja dėl griežtėjančių taisyklių. Kokios pozicijos laikais, kokia turėtų būti fotožurnalistika?

Manau, kad pagrindinė fotožurnalistikos misija yra atspindėti tikrovę. Neiškraipyti, neklastoti jos. Tačiau reikia pusiausvyros. Vienas dalykas yra “perpiešti” šviesos kryptis, naikinti kadre esančius objektus, o kitas – elementarus vizualios estetikos sukūrimas. Kažkada kriterijus buvo “raudonas kambarys” – negalima kištis daugiau, nei būdavo galima ten. Dabar jau ir tiek nebeleidžiama. Lazda, mano galva, perlenkta.

Kokias savo nuotraukų serijas laikai sėkmingiausiomis?

Neturiu tokių. Viskas, kas sukurta, dabar atrodo menkavertiška. Galbūt sėkmingumas gyvena ne rezultate, o procese, kuris įžiebia kūrybinį įkvėpimą.

Prisimink fotografavimo akimirkų, kurios dabar kelia šypseną ar juoką?

Siūlau perskaityti mano romaną “Fotografas”, ten yra daug juokingų fotografinių nuotykių. Jei skaitydamas nė karto nenusijuoksi – mes iš skirtingų pasaulių.

Ne tik fotografuoji, bet ir beveik 10 metų kitus mokai tai daryti savo vadovaujamuose "Fotografijos namuose". Kokie trys pagrindiniai dalykai, kuriuos stengiesi išdėstyti?

Pirmas dalykas yra fotografijos pagrindas – kad ir kaip besikeistų technologijos, esmė lieka ta pati: mes užrašome šviesą. Tereikia išmokti ją užrašyti ir pritaikyti individualiai saviraiškai.

Antras dalykas – fotografuoja ne prietaisas, o žmogus. Netapkite prietaiso kojytėmis.

Trečias dalykas – fotografijoje neverta stengtis būti geresniu už ką nors. Užtenka atrasti save: savo pojūtį, savo stilių, savo pasaulėžiūrą, spalvas… Tai yra pats tikriausias kūrybos džiaugsmas.

Po "Fotografijos namų" stogu organizuoji fotografijos kursus, seminarus ir parodas, rengi plenerus, vasaros stovyklas ir mokymus. Kokios patirties pats iš to semiesi?

Didžiausia dovana man buvo suvokti, kad fotografija yra tik viena iš priemonių, kuri suburia ir suartina labai skirtingus žmones. Ir tie žmonės  tampa opozicija besaikio vartojimo lenktynėse – jie įneša grožio į kasdienybę tiesiog šiaip, be materialaus išskaičiavimo.

"Fotografijos namuose" subūrei kūrybingų žmonių bendruomenę. Turbūt esi turėjęs akivaizdžiai gabių mokinių, kas labiausiai įsiminė iš jų pastangų tobulėti?

Šitas klausimas sunkus, nes mano požiūriu visi jie kažkuo praturtino pasaulį. Iš ekstremalesnių atvejų galbūt įsiminė, kad keli jų tiesiog padėjo brangius universitetų diplomus į stalčių ir pasinėrė į fotografiją.

Ar užtenka laiko ir savo fotografinei kūrybai? Gal šiuo metu dirbi prie kokio nors projekto?

Mano kūrybinis projektas šiuo metu yra Fotografijos namų veikla. Manau, yra fenomenalu, kai trys dešimtys savanorių pasipila į gatves fotografuoti, pavyzdžiui, “Šiaulių dienų” šventę, sukuria parodą be jokio atlygio.

Gyveni Šiauliuose, ar čia pakankamai erdvės fotografijai?

Šiauliuose pakanka erdvės viskam. Na, gal tik sostinės funkcionierių supratimo trūksta, kad Lietuva nesibaigia Vilniumi. Bandžiau rašyti kelis projektus dėl iniciatyvų finansavimo - bergždžiai. Pinigus susirenka vis tie patys pažinčių takus numynę asmenys, besibazuojantys arčiau “Dievo”.

Kokią fototechniką turi ir naudoji pastaruosius metus?

Pastaruosius dešimt metų fotografuoju su Canon EOS 5D Mk II.

Tau priimtinos naujos fotografijos galimybės daryti nuotraukas ir mobiliuoju telefonu, redaguoti jas programėlėse ir panašiai ar esi tradicinių priemonių mėgėjas, o gal jauti ilgesį nespalvotai fotografijai, net fotojuostelėms?

Man viskas priimtina, nostalgijų neturiu, nes gražiausias gyvenimas yra tas, kuris vyksta dabar. Yra tik viena bėdelė – plačios galimybės atnešė dar vieną taršą pasauliui. Menkaverčių vaizdų taršą. Plastikines pakuotes galima uždrausti, bet ką daryti su plastikiniais vaizdais?

Kokie numatyti artimiausi ateities žingsniai tavo fotografinėje kūryboje?

Jei pavyksta, neplanuoju toliau nei rytojus. Tada jaučiuosi puikiai. Be abejo, ne visada taip išeina. Kūrybiniai planai dažnai patys netikėtai prisėlina ir pakeičia rutininę kasdienybę.