Donbasas

Sukilimas Ukrainoje, prasidėjęs antivyriausybiniais protestais Kijevo Nepriklausomybės aikštėje, padalijo mano šalies žmones į dvi stovyklas. Politinis Kijevo elitas jau daugelį metų kiršino ukrainiečius ir rusakalbius šalies gyventojus vienus su kitais, flirtavo su Europa, tačiau tuo pat metu stengėsi išlaikyti glaudžius ryšius su Rusija.

Euromaidano revoliucija baigėsi daugiau nei 100 žmonių žūtimi ir Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus nuvertimu 2014 metų vasarį. Per keletą savaičių, kol politikai buvo užsiėmę vietų vyriausybėje dalyba, Rusija, neiššovusi nė šūvio, aneksavo Krymo pusiasalį.

Kaip ir buvo galima tikėtis, Rytų Ukrainos – vadinamojo Donbaso regiono – gyventojai nepasitikėjo naująja Kijevo vyriausybe, norėjo atsiskirti nuo Ukrainos ir Krymo pavyzdžiu  prisijungti prie Rusijos.

Atmosferai Donbaso regione kaistant, nuvykau ten norėdamas viską pamatyti savo akimis. Nors pradžioje ir nebuvo jokių karo grėsmę pranašaujančių ženklų, stebuklo neįvyko. Įsiliepsnojo konfliktas, skaudino kaimynų žūtys, sparčiai plito melas ir propaganda. Pyktis ir keršto už artimųjų ir draugų netektį troškimas temdė sveiką protą ir gebėjimą elgtis atsakingai.

Neramumų aidas atsiliepė visoje Ukrainoje. Atrodė, kad visą šalį užvaldė chaosas.

Du Rytų Ukrainos regionai tapo sukilimo centrais. Doneckas ir Luhanskas pasipriešino vyriausybės pajėgoms, vietiniai sukilėliai pradėjo pulti ir užiminėti karines bazes ir administracinius pastatus.

Donbaso gatvėse ėmė rodytis vis daugiau ginkluotų žmonių. Jie statė barikadas, įrenginėjo patikros punktus ir vieną po kito užvaldė miestus ir kaimus. Rusijos remiami sukilėliai ir vietos gyventojai darėsi vis agresyvesni.

Rusija aktyviai rėmė separatistus, aprūpindama juos sunkiąja ginkluote, šaudmenimis ir žmonėmis, perveždama kariuomenę per Rusijos ir Ukrainos sieną, kurios jau nebekontroliavo Ukrainos kariuomenė.

Nepaisant pradžioje sužibusios vilties išrinkus prezidentu Petro Porošenką, kovos tik dar labiau sustiprėjo. Jose jau dalyvavo tankai, sunkioji artilerija, raketos, vyko oro antpuoliai, o priešininkai atsakė tuo pačiu. Palengva vyriausybinės jėgos pradėjo vėl atkovoti sukilėlių kontroliuojamus miestus ir kaimus.

Vėliau, jau atėjus vasarai, dirbau Malaizijos oro linijų lėktuvo MH17, numušto virš sukilėlių kontroliuojamos Ukrainos teritorijos, katastrofos vietoje. Tai buvo greičiausiai vieno siaubingiausių pastaraisiais metais Europoje įvykdytų nusikaltimų vaizdas. Vos tik pagalvojęs apie katastrofos vietą, kas kartą pajuntu siaubingą salsvą negyvų kūnų kvapą ir matau dūmus, kylančius virš lėktuvo nuolaužų bei keleivių daiktų, išsibarsčiusių po visą lauką. 

2014 metų rugpjūčio pabaigoje aršūs mūšiai, vykę tarp Ukrainos kariuomenės ir prorusiškųjų sukilėlių Pietryčių Donbase, baigėsi vyriausybinių pajėgų pralaimėjimu. Lūžio taškas buvo Ilovaisko mūšis.

Oficialiais Jungtinių Tautų duomenimis, konflikto Rytų Ukrainoje metu daugiau nei 9 000 žmonių žuvo, o 2 milijonai tapo pabėgėliais. Tačiau neoficiali statistika gali būti gerokai šiurpesnė.

Aš pats kilęs iš Pietryčių Ukrainos, Berdiansko miesto Zaporožės srityje. Mano gimtasis miestas dabar labai arti karo zonos. Man neramu dėl mano šalies, mano gimtojo miesto ir mano tėvynainių ateities. Kiekviena karo Rytų Ukrainoje diena nublokštų mano šalį atgal, nešdama mirtį į kareivių ir civilių šeimas, griaudama ekonomiką ir leisdama tarpti socialinei neteisybei. 

Evgenijus Maloletka yra laisvai samdomas Ukrainos fotožurnalistas, kilęs iš Pietryčių Ukrainos, Berdiansko miesto Zaporožės srityje, dabar gyvenantis ir dirbantis Kijeve.

Dar nespėjęs išbandyti kitų dalykų jis atrado fotožurnalistiką. Karjerą pradėjo 2009 m. kaip etatinis vietinių naujienų agentūrų UNIAN ir PHL fotografas.

Mėnesį kūrė projektą, pavadintą „Vilties namai“, apie vėžiu sergančių vaikų centrą sostinėje Kijeve. Nuotraukos buvo parduotos labdaros aukcione, jo metu surinkta 5 000 JAV dolerių padėti sergantiems vaikams, kurių šeimos neišgali mokėti už gydymą.

Nuo pat Ukrainos revoliucijos pradžios E. Maloletka aktyviai dokumentavo įvykius, rengė reportažus apie konfliktus Kryme ir Rytų Ukrainoje įvairioms tarptautinėms žiniasklaidos agentūroms.

E. Maloletka taip pat kuria ir asmeninius projektus: huculų projektą apie etninę huculų bendruomenę Vakarų Ukrainoje, jų tradicijas ir kasdienį gyvenimą ir Donbaso projektą apie besitęsiantį konfliktą Rytų Ukrainoje, nešantį sielvartą į žuvusių kareivių ir civilių šeimas, griaunantį ekonomiką ir keliantį sumaištį visoje šalyje.

E Maloletka 2010 m. baigė elektronikos mokslus Kijevo politechnikos institute.

2015 m. jis buvo atrinktas dalyvauti Eddie Adamso seminare-mokymuose Niujorke. Jo darbai spausdinti daugelyje įtakingų laikraščių ir žurnalų, tarp jų TIME, The New York Times, The Washington Post, Der Spiegel, Newsweek, The Independent, El Pais, The Guardian, The Telegraph.

Daugiausia laiko jis praleidžia Rytų Ukrainoje, vykdydamas The Associated Press užduotis, taip pat rengdamas ir filmuotus reportažus. Jo reportažus rodė BBC, Euronews, NBCir kitos tarptautinės televizijos stotys.