Karštinė 

Europos fašizmo nubudimas.

Vienas veiksnių, leidęs žmonijai paplisti visoje planetoje ir taip ilgai čia išlikti, yra žmonių polinkis keliauti į naujas teritorijas.

Šis reiškinys gali pasireikšti įvairiausiomis formomis, nelygu socialinis bei ekonominis kontekstas ir jo istorinė aplinka, tačiau į nūdienį egzodą, kai savo gimtinę palieka šimtai tūkstančių migrantų, bėgančių nuo karo ar nelikus galimybių pragyventi, daugiausia reaguojama uždarumu ir netolerancija.

Šiandienos problemų epicentre dar daugiau žibalo į pykčio mūsų visuomenėje ugnį neabejotinai pila nesibaigianti ekonominė krizė, nauja politika, kurią primeta diktatoriškos bankų sistemos, visai įspeičiančios žmogų į kampą, ir amžini, beviltiškai religine dingstimi dangstomi karai – visa tai žadina senas ideologines sroves, kuriose vyrauja siekis atsiriboti nuo savo kaimyno bei rasinė netolerancija viso to, kas suvokiama kaip įsibrovimas, o ne galimybės. 

Taip formuojasi požiūris į imigrantus, kurį lengva valdyti politikui, bijančiam būti nugalėtam ir nublokštam į šalį.

Iš pasaulio integracijos neliko nieko, ji įgavo iškreiptą ir gąsdinančią prasmę, o baimė tampa politikų įrankiu. Tokioje žmonių uždarumo aplinkoje, kai formuojasi filosofija, grindžiama nuostata „kiekvienas sau“, horizonte kyla galinga audra, o jos varomoji jėga yra visoje Europoje bundantis  fašizmas.

Dusinantis bankų diktatas ir jo padariniai – ekonominės politikos diktuojami apribojimai, piliečių prievolės, terminai ir tikslai – visa tai kursto įsiūtį.

Čia dar ir padariniai tų kažkur toli vykstančių konfliktų, kurių aidas nueina toli už geografinių ribų, įžiebia naujus karus tarp naujų armijų, ginkluotų ne šautuvais, o moraliniu priešiškumu.

Čia dar ir Arabų pavasario aidas, tokie teroristų išpuoliai, kokie buvo Paryžiuje, negana to, čia ir kaina tokių karų kaip konfliktas Sirijoje ir jo sukeltas migracijos potvynis, krizė ir jos moralinis šantažas, ir galiausiai visa tai galinčios sukelti baimės jausmas, tai yra tai, ką mes turime spręsti ir apmąstyti, kad suvoktume, kas vyksta. Privalome atsiminti, kad baimė yra politikos instrumentas, baimė, maskuojama tokiomis vertybėmis kaip gelbėjimas arba invazijos baimė bei būtinybė apginti save, baimė kaip manipuliacinės politikos prielaida – visa tai būtina apmąstyti, kol dar neužpuolė karštinė, kol dar neįsigalėjo nuostata „kiekvienas sau“ pagrįsta filosofija.

Globalizacijos amžiuje dešimtys tūkstančių žmonių visoje Europoje visu balsu rėkia pasauliui „aš egzistuoju“. „Aš egzistuoju, aš nesu jūsų visuomenės produktas. Aš egzistuoju, nes gyvenu savo tapatybėje, unikalioje ir esminėje, ir aš priklausau tautai, religijai, rasei.“

Tiesa, kad turime skleisti tarprasinę kultūrą, turime pažvelgti į akis tiems, kurie (dėl lemtingo moralinio uždarumo) įžiebia priešiškumo sandūros ugnį, nors ji ir būtų kančios bei nevilties pakurstyta.

Daugiau nei penkerius metus (nuo 2009 m. iki 2014 m. vasario) keliavau po penkias Europos šalis – Italiją, Ispaniją, Vokietiją, Suomiją, Vengriją, mačiau nuostabių vietų, tačiau nesunkiai radau ir tokių pat jausmų, įsiūčio ir baimės, kuri užkrečia gyvenančius šalimais kaip greitai plintantis virusas ar karštinė.  

Paolo Marchetti yra laisvai samdomas fotožurnalistas, įsikūręs Romoje. Gimė Romoje 1974 m. lapkričio 15 d.

Trylika metų dirbo kino ir komercinės pramonės srityje. Pagrindinį dėmesį fotografijose skiria temoms, susijusioms su politika ir antropologija. Kūrė reportažus Brazilijoje, Centrinėje Amerikoje, Kuboje, Rytų Europoje, Indijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Haityje, Kinijoje, Centrinėje Afrikoje, Kolumbijoje ir Tailande.

Jo darbus spausdina tokie Italijos leidiniai kaip L'Espresso, Internazionale, Vanity Fair ir Marie Claire, taip pat tarptautiniai žurnalai ir laikraščiai 6MOIS, Days Japan, Sunday Times, British Journal of Photojournalism, The Guardian, Geo, Der Spiegel, Newsweek, CNN, New York Times, International Herald Tribune, Time bei daugelis kitų.

P. Marchetti yra gavęs nemažai apdovanojimų, įskaitant The International Photography Award, Grand Prix de Paris, jis buvo nominuotas apdovanojimui  Luis Valtuena International Humanitarian Photography Award. Taip pat yra gavęs tokius apdovanojimus kaip National Press Photographers Association (NPPA) Geriausio fotožurnalisto apdovanojimą (5 kartus), Photo District News Award (PDN) (5 kartus),  Sony WPO Award, Getty Images Editorial Photography2012.  2013 metais buvo Leica Oskar Barnack Award finalininkas, o 2013–2014 metais jo darbai buvo įvertinti keturiais Picture of the Year (POY) apdovanojimais, iš jų du prestižinėje Metų fotografo kategorijoje. Tarp kitų apdovanojimų yra Photography Annual Book, ANI Pix-Palace 2013 Perpinjane (Prancūzija), Leica Photographer Award 2013, SDN – Social Documentary Network, Alexia Foundation Grant ir World Press Photo Gamtos kategorijoje.

Jo ilgalaikis projektas, pavadintas Fever („Karštinė“), kurį jis kuria jau penkerius metus ir kuris apima penkias skirtingas šalis, atskleidžia fašistinių ir kraštutinių dešiniųjų pažiūrų stiprėjimą Europoje.

Šiuo metu jo atstovė yra agentūra Reportage by Getty Images.