Evgenijus Stepanecas (Ukraina)

Dienos, naktys, Kijevas 

Pirmoji pabėgėlių iš Luhansko (Rytų Ukraina) banga kilo 2014 m. birželį, kai miesto pakraščiuose ir jo gatvėse ėmė griaudėti pirmieji sprogimai.

Dvidešimtmečiams jaunuoliams tai buvo paskutinis postūmis, privertęs palikti gimtąjį miestą. Luhanskas niekad nepasižymėjo romantikais – tai buvo tipiškas posovietinis miestas, kuriame laikas, atrodo, sustojo, kur visi viską vieni apie kitus žinojo. Visi mes svajojome iš ten pabėgti.

Kaip ir daugelis kitų jaunų žmonių, aš pasirinkau Kijevą. Man ir mano draugams jis atrodė kaip daug galimybių žadantis miestas. Manėme, kad ten gali rasti svajonių darbą, susitikti naujų draugų ir (bent jau pradžioje) pasikliauti tais, kurie jau buvo čia atvykę dar iki konflikto.

Visus metus stengiausi įamžinti nuotraukose, kaip pasikeitė mano draugų ir pažįstamų gyvenimas. Kokios buvo jų svajonės, ar jos pakito, ar liko tokios pat. Savo didelei nuostabai, pastebėjau, kad namų ilgesį pamažu nustelbė nauji potyriai, pažintys, miesto šviesos. Atrodė, kad visi įgavo laisvę, kuri buvo stipresnė už gimtinės – miesto, kuris niekada nebebus, koks buvęs, ir į kurį vargu ar kuris nors grįšime, ilgesį. 

Evgenijus Stepanecas gimė Luhanske (Rytų Ukraina) 1989 m. Baigė Nacionalinį Volodymyro Dalio Rytų Ukrainos universitetą. Laisvai samdomas fotografas ir dizaineris, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis Kijeve.

Pagrindinį dėmesį skiria dokumentinei fotografijai, atskleidžiančiai socialines nūdienos Ukrainos problemas.