Ferotipų magija pagal Mindaugą Meškauską


(Triptikas. Meilė liepsnose. / Triptikas. Meilė liepsnose.
)

Įamžinti žmogaus veidą, sukurti jo portretą – tai drąsus užsiėmimas, ir kuriančiajam, ir pozuojančiajam. Abu jaučiasi situacijos įkaitais: fotografas patiria atsakomybę dėl daugybės technologinių niuansų ir jų sąveikos rezultato, o modelis jaučiasi – na, tarsi patikėtų savo veidą, savo kūną masažistui, kuris betarpiškai prie jo prisilies. Taigi, fotografas, kurdamas žmogaus portretą, per mediatorius – objektyvą, blykstę – tarsi prisiliečia prie to, kas yra žmogaus pati intymiausia savastis – prie veido. Paradoksalu, kad intymiausia žmogaus vieta – o tokia ji yra, nes veidas iš esmės tik ekranas tarp išorinio ir vidinio žmogaus pasaulio – yra eksplicitiškai labiausiai apnuoginta. 

Bet tai tik įžanginis fotografavimosi nepatogumas, kurį galima įveikti šiltu bendravimu, kurio Mindaugui tikrai nestinga. Jaukiai šnekučiuodamasis su savo modeliais jis nuima įtampą, atpalaiduoja juos ir prisijaukina tam esminiam paties proceso iššūkiui. Tas iššūkis ir yra – atvaizdo perteikimas (turiu omenyje ne technologinę pusę, nors ji ambrotipijos atveju yra itin reikšminga ir besikišanti ne tik į formą, bet ir koreguojanti turinį). 

Kiekvieno portreto, žmogaus veido atvaizdo kūrėjas susiduria su dilema, kurią turi išspręsti. Ta dilema yra: ką perteikti? Ar veidą hic et nunc, t.y. čia ir dabar, įtakojamą situacijos, emocijų, veiksmo ir daugybės kitų akcidentalių parametrų, ar veidą in aeternum, t.y. autentišką ir nekintamą žmogaus veidą, kurį jis nešasi nuo kūdikystės iki senatvės kaip tam tikrą unikalų bruožų rinkinį? 

Kadangi ferotipija, dabartiniais masteliais žvelgiant, yra labai lėtapėdiška technika, reikalaujanti 8–20 sekundžių ekspozicijos (tai daug! Tą įvertins tik  ferotipui pozavę žmonės), tai tarsi savaime diktuoja atsakymą minėtai dilemai: ferotipija nesidomi veidu šią konkrečią akimirką, ji siekia įžvelgti ir užfiksuoti nekintantį veido karkasą. 

Gal būtų galima sakyti: ferotipija siekia sukurti sudvasintą, sutaurintą žmogaus portretą? Bet tuomet kyla klausimas, kodėl Mindaugas renkasi tokį aštrų, kontrastingą apšvietimą? Kuriant sudvasintą ir sutaurintą portretą kur kas parankiau naudoti minkštą išsklaidytą apšvietimą, lengvą prieblandą ir miglos ar rūko efektus. Tačiau apšvietimas Mindaugo ferotipuose yra radikalus, besikandžiojantis, aštrus, negailestingai perrėžiantis veidą į akinamai apšviestą ir šešėlin nugrimzdusias dvi kontrastuojančias veido dalis. It botago kirtis. 

Taip sukuriama tam tikra vidinė įtampa bei išreiškiamas momento dramatizmas. Mindaugo ambrotipų modeliai, nors vizualiai įkurdinti jaukiai surežisuotoje aplinkoje, su sau artimais atributais ir rekvizitu, dažniausiai įkūnijami dramatiniu momentu. Tai yra sustabdyta akimirka prieš veiksmą. 

Geriausi Mindaugo ferotipai pasižymi balansu tarp šešėlio ir šviesos, tarp veido ir žvilgsnio skvarbos bei stafažinio rekvizito žaismingumo. Svarbu rekvizito ir režisūros nepadauginti – tuomet nuklystama nuo žmogaus psichologizmo atskleidimo į kontekstinį naratyvumą, atvaizdas darosi nebe portretinis, o veikiau siužetinis. Dažniausiai Mindaugas intuityviai atranda tą balansą. 

Lietuvoje režisūrinė, su gausiu rekvizitu kuriama fotografija nėra itin populiari. Tarp įdomiausių tokios pakraipos atstovų galima paminėti Algį Griškevičių. Mindaugas kryptingai vysto šią kryptį, susiedamas kiekvieną ambrotipą su šiltai papasakota jo atsiradimo istorija, taigi, sukuria ir tam tikra situacinį, naratyvinį kontekstą. Tiesa, jis nėra būtinas, norint grožėtis ferotipais, tai tik papildomas kontekstas. Ferotipai skleidžia savo magiją ir be papildomos verbalizacijos. Jie savaime (tiesiog technologiškai) yra vintažiniai, o vintažas visuomet turi istoriją, kurią gal nevisuomet išgirstam, bet visuomet žinom esant. 

Mindaugo ferotipų ir ambrotipų stilistiką būtų galima pavadinti piktorialistine. Nors šiuo terminu dažniausiai apibūdinami gamtos peizažai, tačiau jis tinka ir portreto žanrui. Mindaugas iš esmės elgiasi ir mąsto kaip tapytojas, ir kuria ne tiek fotografiją, kiek tapybinį portretą šlapio kolodijaus technika. Jam svarbus apšvietimas, tačiau ne ta prasme, kaip jis svarbus kiekvienam fotografui, bet kaip chiaroscuro buvo svarbi Renesanso, ar šviesotamsa Baroko tapytojams, kai pati forma ir trimatiškumas yra kuriami lengvesne ar aštresne šviesšešėliuote. Šviesšešėliuotė tampa ir pagrindine vidinio modelio turinio – draminio kur kas dažniau nei lyrinio – perteikimo priemone. Beje, kalitipijos technika atlikti peizažai irgi patvirtina Mindaugą esant piktorealistu, kuris fotografuoja it tapytų. Jo ferotipus nuo fotografijų nutolina, o prie tapybos priartina ir tas faktas, kad ferotipai yra vienetiniai, netiražiniai kūriniai, be to, kuriami ne ant popieriaus, o ant metalo plokštelės. 

Ferotipai spinduliuoja sunkiai paaiškinamą magiją. Gal jų grizailiška monochromija, o gal metalizuotas sidabro žvilgesys suteikia šiems atvaizdamas savotiško kilnumo, taurumo, rafinuotos prabangos skonį? Tokį atvaizdą norisi įrėminti kaip brangų paveikslą, perduoti kaip paveldimą vertybę. Ir dar: ferotipų akivaizdoje turėtų organiškai gesti visi ginčai, o įsivyrauti ramus, atviras ir gilus pokalbis tête–à–tête. Ferotipiniai portretai – tai tarsi ikonos, tik ne šventųjų, o mūsų artimųjų. 

dr. Simona Makselienė

Menotyrininkė

2016 m. lapkritis