Straipsnis

(Tadas Kazakevičius )

Apie mainstream'ą ir fotografiją

Jei prieš dešimt metų (grubiai nusakytas laikotarpis) mūsų mąstymą vis dar formavo žurnalai ir televizija, šiandien abiejomis kojomis braidome pagrindinėje interneto socialinių tinklapių srovėje - mainstream'e. Nesismulkinant ties mainstream'o sąvoka, aišku, kad būdama srove ji padengia gyvenimą vientisai ir ištirpdo XX amžiaus ego ir dalina jį į daug "aš". Tapatumas aktyvus tiek pat realybėje, kaip ir internete.

Man labai įdomu pabandyti suvokti millennials'ų ryšį su praeitimi. Vizualios kultūros posūkis mene ir viešumoje šiandien galėtų būti vadinamas maintream'o posūkiu.

Šiame tekste norėčiau trumpam paplaukti mainstream'o srove ir polemizuoti šiuolaikinės vizualios kultūros, o konkrečiau fotografijos srove. Pasamprotausiu apie tai, apie ką seniai, labai seniai galvojau...Millennials'ai kūrybingi, tačiau jų kūrybingumas arba yra prekinis arba fetišizuojantis greitos mados, vartojimo tapatybę arba kakofoniškai derina ją su bandymu konceptualizuoti.

 Neringos Rekašiūtės "Atominė tapatybė" - dokumentinė fotografijų serija apie Visagino žmonių tapatumą su dabar jau nebeveikiančia Visagino atomine elektrine. Serija tiesioginė, daiktiška ir hipsteriškai eklektiška. Vizualioji estetika lyg teatro scena, lyg reklamos filmavimo aikštelė. Istorija aiški, joje išsiskleidžia konfliktas su žmogaus egzistencijai trukdančia realizuotis veiklos stoka. Kaip autorė pasirinko tą stoką parodyti, spėju, sąlygojo vizualinę kalbą.

Vizualinius menus labai stipriai veikia viso gyvenimo konceptualizavimas. Ką tai reiškia? Interneto platformų kalba yra konceptualizuota ir prekinė. Taip tampame tuo, kas esame, nes išmokstame įrodyti savo prieinamumą ir vartojimo malonumą. Tai millennial kūrėjui yra arba fetišo dalis, arba visiškai atkurta ir detalizuota daiktiška autentika.

Kai daiktai ir žmonės fotografijoje tokie patys svarbūs ir aiškiai išreikšti, galima daryti prielaidą, jog žmogus nuotraukoje yra sudaiktintas. Fotografuojamas asmuo netenka dalies svarbumo, jei kontekstui pasirinktas daiktas ar aplinka jį tarsi "susiurbia". Tai matome Rekašiūtės serijoje.

Kaip maintream'as veikia istorinę perspektyvą šiuolaikinėje fotografijoje labai įdomiai interpretuoja Rekašiūtės, bet taip pat ir Tado Kazakevičiaus serijoje "Tai, ko nebus". Autorius ne kartą minėjo, kad jį žavi Amerikos XX a. pradžios krizės fotografija, kai fotografai dokumentavo nykstantį kaimą. Lietuvoje kaimo tapatybė keičiasi dabar ir Kazakevičius pajuto šį pokytį. Kai pirmą kartą pamačiau šio autoriaus nuotraukas pajutau, kad jis kalba mano kartos kalba ir vizualizuoja mano jaustas vidines jausenas. Ant kedės gulinčios, nupeštos vištos natiurmortas, priminė, koks šlykštus būdavo karštu vandeniu apiplikintos vištos kvapas ir kaip mane gąsdino kiekvienos iš tų vištaičių baigtis. Kazakevičiaus serijoje aš keliavau nuo vieno vaikystės momento prie kito, tačiau organiškai ir lengvai. Pasakysiu atvirai, išgyvenau kaimą brutaliau ir ne taip estetiškai. Tačiau laikui bėgant patirtys estetizavosi, o prekinė estetika, kažkoks sudaikėjimas viską padeda sudėlioti į simbolius, t.y konceptualizuoti. Vištos natiurmortas yra raktas į tapybinę estetiką, medžioklės natiurmorto tradiciją tapyboje. Taip fotografuodamas vištą, Kazakevičius kuria samplaiką tarp tapybos ir fotografijos, t.y fotografija atrodytų gerai ir būdama tapyba.

Konceptualizuotos mano kartos patirtys sėkmingai atsiskleidžia Mindaugo Ažušilio serijose (Happiness in Lithuania, 2012, Lietuva 999.9, 2017) Globaliame kontekste, populiarėjantis įvairių raiškų feminizmas atkreipė dėmesį į daug standartizuotų elgesio modelių, vyraujančių šiuolaikinėje visuomenėje. Ažušilis apmąsto vyriškos jėgos standartizavimus, maskulinizmą. Pajausti šias maskulinizmo ar feminizmo idėjas padeda mainstream'as. Informacija lengvai mus pasiekia, nes grupuojamės, dalinamės, reiškiame simpatijas. Srautas teka, vis atnešdamas kažką naujo.

Apie vyriškumo standartus kalbėti labai svarbu posovietinėje atmosferoje. Militaristinis vyrų, dabar jau mūsų tėvų kartos auklėjimas, padarė daug emocinės žalos mums, millennials'ams. Mano kartai buvo labai reikalinga Donato Paulausko knyga "F.Žodis kurio negalima minėti"(2017), o taip pat dabar jo kuriama laida "Šiuolaikinis vyriškumas"( https://www.listennotes.com/podcasts/%C5%A1iuolaikiniai-vyrai-donatas-paulauskas-Qi2sUYWyfwX/). Šis lyčių lygybės atstovas, rašytojas, padarė pradžią šioms temoms ir jo įžvalgos tapo lengvai integruotos į daug pokyčių patiriančiai emocinei visuomenės savijautai. Kitas populiarus podcast'as "Nyla" neseniai įrašė laidą, kurioje Berta Tilmantaitė kalbino jauną psichologą Andrių Jančiauską (https://nanook.lt/podcast/mes-turime-prabanga-sirgti-dvasinemis-ligomis-perdegusi-karta-ii-dalis/). Laidoje, jis paminėjo, mano manymu,svarbią įžvalgą - mes gydomės nuo praeities kartų įtampos, nes jiems tam laiko (ar poreikio) tiesiog nebuvo.

Millennials'ai vyresnės kartos ne mažai yra kritikuojami dėl to, kaip dirbtinai stengiasi įsijausti į kitas tapatybes. Mums yra įprasta "matuotis" skirtingus įvaizdžius ir juos dažnai keisti. Patirti vieną istorinį laikotarpį ir jį keisti kitu. Dėl to tai vyksta paviršutiniškai. Bet per daug neigiamai kritikuoti hipsterių už tai nederėtų. Ne pirmieji istorijoje kažką kopijuojame. Renesansas mimikavo senovės Graikijos ir Romos madas,o tuo tarpu klasicizmo epocha žvelgė ir į renesansą, ir į antiką. XIX amžiuje carinė Rusija buvo apžavėta Prancūzijos kultūros ir rusai performavo savo tapatybę, bandydami tapti labiau prancūziškais. Tai dabar įvardijame kaip rusų prancūzmetį. Tarpukaris imitavo karalienės Viktorijos madas. Tad french it up, hipsteriai yra multikultūriški, multikontekstiški ir nuolatos kažkuo virstantys! Jie neužstringa vienoje patirtyje, nes tai nenatūralu. Kai žmogus geba mąstyti kritiškai, anksčiau ar vėliau nustoja teigti vieną tiesą.

Istorija mokina, kad žmogus klysta rinkdamasis utopinę idėją. Ar utopiška galvoti, kad egzistuoja vienas normalus žmogaus tipas, ar utopiška tikėtis, kad kiti žmonės, kurie nėra tokie kaip tu turi išnykti? Manau taip. Millennial žmonės, hipsteriai, yra distopijos šalininkai. Neegzistuoja aiškus apibrėžimas kaip gyventi, kaip mylėti ir kaip kurti. Dėl to mylime po truputį ir visus, kuriame jungdami kartais neorganiškai kartu sutampančias pajautas, bet taip juk ir išreiškiame tai, kas esame. Ar tai yra gerai, ar blogai - man nesvarbu.

Hipsteriai pasisavindami kitas tapatybes, į jas žvelgia sarkastiškai. Turbūt tai neišvengiamai yra priežastis dėl ko nauja tapatybė performuojama negiliai, neišsamiai, o tik prabėkšmomis. Fotografijoje prieiga prie kitos tapatybės yra labai daiktiška. Manau, kad savo ankstyvoje kūryboje apie tai mąsto Andrew Mikšys(DISKO, 2000-2010). Nenoriu išskirti nė vienos konkrečios jo fotografijų serijos, tačiau žvelgiu į jo fotografinę koncepcijos visumą ir matau, kad Mikšys yra vienas pirmųjų hipsteriškų fotografų Lietuvoje. Jo fotografijos daiktiškos, sukeistintos ir net pop-art'iškos. Ką tai reiškia? Kad Mikšys hipsteriškai kuria, galbūt nėra esminis jo kūrybos aspektas, tiesiog jis pirmas pajautė besikeičiančio laikotarpio absurdiškumus ir fotografavo panašiai kaip jaunieji menininkai vis dar fotografuoja šiandien (pavyzdžiui, Visvaldas Morkevičius).

Keistą konceptualumą vertinant, galima prisiminti Joaną Deltuvaitę ir jos panaudotų buitinių priežiūros priemonių nuotraukas (Po, 2005). Kodėl jos keistos? Turbūt dėl to, kad mūsų akys buvo įpratę matyti buities ir higienos prekes reklamose, kurios mus masina savo švara ir atgaivos iliuzija. O štai Deltuvaitė sufokusuodama kiekvieno daikto paviršių, priminė mums apie tai, kad daiktas pasikeičia prisiliesdamas prie žmogaus. Jog iš tiesų, neverta tikėtis, kad viskas taip blizgės kaip reklamoje. Mainstream'iškas šių fotografijų aktualumas šiandien - diskursas apie gyvenimą be plastiko atliekų, grįžimas prie paprastesnių higienos tradicijų. Šiandien mes jau suprantame, kad grožis neslypi ryškiame plastikiniame šampūno buteliuke. Grožis yra sveika mityba ir natūralios iš gamtos gautos priemonės.

Mikšys ir Deltuvaitė atstovauja šiek tiek ankstesniai kartai, tačiau jų kūryba pasižymi tuo ypatingu hipsterišku prekinio fetišizmo pojūčiu. Taip pat hipsterių fotografijai būdinga savybė yra poststruktūralizmo idėjų generavimas. Žvelgimas į istorinius pokyčus mainstream'iškai yra kalbėjimas metakalba. Kalbėjimu aie kalbėjimą. Tai pažinau Vilmos Samulionytės civilinės metrikacijos rūmų (60  monumentų, 2012) ir Alvydo Donėlos kultūros namų nuotraukose (Kultūros namai, 2016, mano straipsnis apie "Kultūros namų" parodą : https://www.7md.lt/daile/2016-10-21/Kulturos-namai-be-jokios-didaktikos.) Šios temos glaudžiai siejasi su Mikšio analizuojama posovietinių liekanų tema, tačiau be ironijos, kičo ir grotesko priemaišų. Tai reiškia, kad Samulionytė bendru vardikliu pasirinkdama metrikacijų rūmus, neieško pajuokiančių rakursų. Lygiai taip pat ir Donėla. Jiems abiems įdomus šių erdvių pokytis dėl pasikeitusios funkcijos, Lietuvos kultūros ir religijos poslinkių. Paradoksai neiššaukiantys kičo ir pasibjaurėjimo, tik netikėtus prasminius laiko ir erdvės derinius. Struktūruotus, en face (tiesiai iš priekio) ir enciklopediškus. Enciklopediškumas ir struktūriškumas taip pat plaukia iš mainstream'o socialinių medijų ir hipsteriškumo įtakų. Atpažįstama kapitalistinio prekinio reprezentatyvumo stilistika.

2016 metais mano rašytoje parodos recenzijoje apie kartų sandūras analizuojančią parodą "Anūkai, rūbai, seneliai" (Justina Chirstauskaitė) keliama hipotezė, jog autorė siekia ieškoti, kas apibrėžia šiuolaikinę kartą ir jos ryšį  su praeitimi(https://www.7md.lt/daile/2016-09-09/Hipsteriskos-tapatybes-ieskojimai.) Mano pastebėjimai buvo nusakantys kartos ir visuomenės kontekstą, tapatumą. Aš atmetu neigiamas hipsterių subkultūros kanotacijas. Kvailas žmogus yra kvailas, nesvarbu, kokiais atributais jis apsitaisęs, tačiau hipsteriai man yra kur kas daugiau. Man tai yra žmonių kartą nusakanti kategorija, tokia pat reikšminga kaip millennial. Galbūt galima teigti, kad millennial yra platesnė kategorija, prasmiškai plačiau apglėbianti ir įtraukianti daugiau subkategorijų. Tiesa, vienas dažniausių hipsteriškumų yra kai žmogus nevadina savęs histeriu. Tą patį galiu pasakyti apie save. Aš ne hipsterė, nes manau, jog esu per daug paprasta, bet man būdingi beveik visi hipster'ių požymiai. Saviiroija ir iškritimas iš konteskto, neorganiškas santykis su aplinka. Autentiškumo paieškos per materialumą. Plaukimas mainstream'o srove ir  negebėjimas tapantis su tuo. Bet visgi aš esu millennial...Aš esu hipster.

Iš šio teksto galima sukoncentruoti šias įžvalgas: mainstream'as įtakoja vizualaus meno temų pasirinkimą, fotografijų raišką. Millennial karta arba hipsteriai yra ironiški, dėl to be ironijos kūryboje neapseina. Už mainstream'o posūkio praeities tema vertinama asmeniškai, jautriai, stengiamasi keisti nusistovėjusias reikšmes. Taip pat prekinė, vartojimo kultūra formuoja millennial kartos žmones, kūryboje jiems lengva kategorizuoti ir konceptualizuoti idėjas, jiems svarbios socialinės temos ne iš gailesčio ar kitų paskatų, bet dėl lygybės, pokyčių. Ši karta keičia pasaulį ir jis gerėja, valosi nuo mūsų senelių ir tėvų kartos šiukšlių. Pasiimame, kas gera, stengiamės pamiršti, kas bloga, neignoruodami, o taisydami su meile ir gerumu, atjauta.

Sandra Umbrasienė, menotyrininkė, fotografijos kritikė

Šaltiniai:

http://www.andrewmiksys.com/, https://www.vle.lt/Straipsnis/Joana-Deltuvaite-118368, https://s2.15min.lt/images/photos/2018/10/12/original/nuotrauka-is-projekto-atomine-tapatybe-5bc0542f7494d.jpg, https://tadaskazakevicius.com/soon-to-be-gone/, http://kulturosmeniu.lt/en/touched-time/, http://www.europeanprospects.org/mindaugas-azusilis/happiness-lithuania?full&i=2, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-07-26-fotografes-vilmos-samulionytes-civilines-metrikacijos-monumentai/171022, https://www.7md.lt/daile/2016-10-21/Kulturos-namai-be-jokios-didaktikos