Algirdas Kubaitis: „Neįsivaizduoju gyvenimo be gitaros ir fotoaparato“


Algirdas Kubaitis: „Neįsivaizduoju gyvenimo be gitaros ir fotoaparato“

Klaipėdietis fotografas Algirdas Kubaitis arba Kuba, kaip nuo seno jį vadina bičiuliai, puikiai pažįstamas uostamiesčio kultūros sluoksniuose. Algirdo pilna visur: teatre, koncertuose, šventėse. Jį pažįsta kone pusė Klaipėdos. Praeityje liko spaudos fotoreporterio darbas, tačiau anuomet užmegzti ryšiai, patirti įspūdžiai neišblėso iki šiol. Kuba eina fotografuoti visur, kur jam įdomu, kartais net be atlygio. Nesikrato ir vestuvių fotografo duonos. Su kolega Algirdu norėjom padiskutuoti apie fotografiją, o pasikalbėjom apie gyvenimą: šiek tiek su nostalgija ir lengvu humoru.

Lietuvą garsinantis fotomenininkas Antanas Sutkus teigia, jog fotografavimo talentas yra kažkas daugiau, tai gėris ir grožis kartu. A. Sutkų kūrybai įkvepia literatūra, o kas įkvepia Tave? Ar fotografams reikia poezijos, literatūros, muzikos, dailės?

Žinoma, pritariu A. Sutkaus žodžiams, kas aš toks, kad galėčiau ginčytis. Estetika svarbu. Daugelis fotomenininkų yra paskendę poezijoje, literatūroje, jiems reikalingas įkvėpimas, mūza. Fotografavimą visada lydi emocija, pergyvenimas, kad tik pavyktų kadras, kad tik žmonėms patiktų.

Man labai patinka muzika ir aš labai gailiuosi, kad manęs nevertė mokytis groti,  kai buvau vaikas.  Mano tėviškė - Šilai, didelis kaimas, vingiuojantis net tris kilometrus ir susijungiantis su Šilalės miestu. Užaugau pušynuose, kurie plytėjo vos 100 metrų nuo namų. Vaikystė buvo graži: nuo ryto iki vakaro žaidėm indėnus, visi miškai buvo perkasti. Tačiau ir dirbome daug - reikėjo ravėti daržus, šerti gyvulius, krauti šieną, dirbti visus kaimiškus darbus. Augau šešių vaikų šeimoje: keturi broliai ir dvi sesės. Algirdas, Vytautas, Gediminas, Mindaugas, Virginija ir Jūratė. Dviejų brolių jau nebėra. Anapilin iškeliavę ir tėveliai. Tėčio vardas buvo retas - Bonifacas, visi vadino Boniumi. Vaikai mokykloje mus juokais erzindavo, sakydami „Bonifacijaus atostogos“. Tais laikais reikėdavo visur sakyti tėvavardį, tai ne kartą yra pasakę, čia ne vieta juokauti, sakyk tikrą tėvo vardą. Šeimoje buvo ir daugiau retų vardų: teta Cezara, močiutė Rozalija, dėdė Antosius.

O kada į rankas pateko fotoaparatas?

Dar mokykloje, į klausimą, kuo nori būti, visada rašiau vieną atsakymą – fotografas. Nieko daugiau. Arba klausdavo - kokių būrelių norėtumėt? Atsakydavau -  fotografijos. Gal šeštoje ar septintoje klasėje, būdamas paaugliu, įsigijau Povilo Karpavičiaus knyga apie fotografiją už surinktą ir atneštą makulatūrą. Matydamas tokį mano užsidegimą, tėtis man atidavė vieną iš didelio mūsų namo kambarių ir pasakė: darykis laboratoriją. Jis dirbo keleivinio autobuso vairuotoju, nuolat važiavo tarpmiestiniais reisais, taip pat ir į Klaipėdą. Į reisus uostamiestin pasiimdavo ir mane. Iš mokyklos po pamokų ateidavau tiesiai į autobusų stotį ir važiuodavom. Klaipėdoje autobusas stovėdavo po kelias valandas, ir mes su tėčiu visą tą laiką skirdavome hobiui – fotografijai.

Teatro aikštėje buvo komiso krautuvė, į kurią jūreiviai atnešdavo parduoti įvairių daiktų, užeidavome ten, pavarvindavome seilę į brangius fotoaparatus.

„Fotoprekėse“ prisipirkdavome foto popieriaus, ryškalų, atveždavome skaidres išryškinti. Tėtis irgi susidomėjo fotografija kartu su manim. Jis veždavo autobusu šilališkius į ekskursijas į Maskvą, Sankt Peterburgą, vieną kitą kartą pasiimdavo ir mane. Iš kelionių visada parveždavo ką nors įdomaus fotografijai. Štai paskaitome P. Karpavičiaus knygoje, automatinis skanavimo rėmelis, tėtis jį ir parveža. Mes turėjom virš dešimt fotoaparatų,  brangiausias buvo „Sokol“, pusiau automatinis, naujoviškas.

Kokių savybių reikia turėti fotografui?

Armijoje iš būrio kareivių būtent man visą laiką liepdavo būti humoristiniu personažu, pavyzdžiui, seneliu šalčiu. Manau, pagrindinė savybė yra mokėti bendrauti. Galiu pasigirti, kad su 90 proc. žmonių randu kontaktą iš karto. Pagal horoskopą esu 100 proc. Svarstyklių ženklas, atitinkantis šio ženklo aprašymą. Padėdavau draugams susipažinti su panelėmis. Gal kitiems įkyrus atrodau, užknisu. Neturiu teisių, mašinos nevairuoju. Nerūpėjo jaunystėje mašinos, technika, „šmirgeliai“ visokie, tik fotografija ir gitara. Man labai patinka šio instrumento forma, ypač elektrinės gitaros. Gitaros spalva, faktūra, medis.

Tėtis paskui dar ir namų verandą mano hobiui atidavė, tad turėjau dvi laboratorijas. Man patiko fotografuoti, eksperimentuoti, daryti plakatus, didelio formato nuotraukas draugams.  O gal iki šiol jie negavo tų nuotraukų (juokiasi – aut. pastaba). Nes ką susitinku – duok nuotraukas. Ai, dar kiti sako, jis niekada neduoda nuotraukų. Aš visai Klaipėdai turbūt nuotraukų skolingas. Bet čia kiekvieno fotografo likimas toks. Ateinu į renginį, fotografuoju, atiduodu nuotraukas renginio organizatoriams, o iš manęs reikalauja gatvėje, nors aš neįsipareigojęs nuotraukomis dalintis.

Ryškalus pats darydavau,  svarstyklėmis sverdavau visus komponentus, atsiversdavau fotografijos žinynus, žurnalus. Kartą prie Jono kalnelio buvusiame mediniame komise mums su tėčiu pasisekė rasti kelias nukainuotas dėžutes kino juostų reaktyvų, ir po to ilgam užteko šių medžiagų.

Išėjo filmas „Dvidešimtojo amžiaus piratai“, sensacija, pirmas rimtas sovietinis „bajevikas“. Nori to filmo kadrų, eini į kiną ir fotografuoji...Trūko jautrumo juostelei, išskaitau, kaip su ryškalais jautrumą padidini, pareini į laboratoriją ir buri...Lietuvoje anais laikais buvo limituoti Rytų Europos leidiniai apie roko muziką, rajonuose leisdavo prenumeruoti tik 3-4 tokius leidinius. Tą vieną žurnalą peržiūrėdavo masė žmonių, perfotografuodavom, gamindavom užsienio muzikos grupių plakatus. Domėjausi roko muzika, klausydavausi, gaudydavau tuos leidinius, konspektuodavau per televiziją rodomas laidas, pavyzdžiui, kai kalbėdavo Saulius Šiaučiulis ir Giedrius Kuprevičius.

Pirmas darbas kaip fotografo – kaimyno vestuvės. Iš Šilalės buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato gavęs siuntimą įstojau į Vilniaus 47 – ąją profesinę mokyklą. Mus mokė dirbti buitinių kombinatų tų laikų mediniais plokšteliniais  fotoaparatais, reikėjo išmokti, kas yra apšvietimas, retušavimas, chemija, kompozicija ir t. t.  Po pirmojo kurso mane paėmė į armiją, ir sugadino visus mokslus. Tikėjausi būti armijoje fotografu, bet nepavyko. Bet apie tai, kad moku elgtis su foto technika, žinojo. Kartą atėjo kaukaziečiai, girdi, sako, juk tu moki įsukti foto juostelę į bakelį? Triukšt, kelios sekundės ir įsukta. Liko sužavėti. Bet labai atsakingais momentais, pavyzdžiui, „gruz 200“ kviesdavo mane fotografuoti prieš užcinkuojant karstą.

Antra Tavo meilė po fotografijos – gitara?

Abi meilės panašios. Gitara man yra atsipalaidavimas. Muzikuoju dėl savęs. Mano gatvelėje žmonės juokauja: butai pinga pas mus name. Mėgstu roką, bliuzą. Visi namai užversti DVD diskais su koncertų įrašais. Jaunystėje turėjau elektrinę gitarą, stiprintuvus, dabar irgi turiu.

Mokyklos laikais patiko būti vyresnių bendraminčių kompanijoje. Norėjosi turėti mieste koncertuojančios grupės plakatą, bet anksčiau pasirodymo pradžios jo neplėšdavome.  Buvo kažkoks kaimietiškas sąžiningumas. Mikas Sūraučius,  Hiperbolė, Tautkai.... Pasislepi plakatą į lietvamzdį, ir po koncerto pasiėmęs jį, eini autografų. Pakalbintas jausdavaisi kaip devintame danguje. Dabar dauguma jų yra geri pažįstami, ne kartą fotografuoti. Ta trauka koncertams, muzikantams, liko iki šiol, labai patinka fotografuoti, bendrauti jų aplinkoje.

Dirbdamas fotoreporteriu dienraštyje „Vakarų ekspresas“ buvai visa galva paniręs į uostamiesčio pramogų pasaulį?

 1999 m. buvau pakviestas dirbti fotoreporteriu dienraštyje „Vakarų ekspresas“.

Darbas laikraštyje buvo įdomus. Kasdien vis nauji veidai bei susitikimai. Prezidentai, ministrai, merai, garsūs sportininkai, muzikantai, aktoriai, politikai...Kiekvieną dieną – naujiena. Man dar viskas buvo dvigubai įdomiau, nes atėjau dirbti į dienraštį iš studijos, kurioje šešerius metus dirbau tą rutininį buitinio fotografo darbą.

Fotografavau naktinį miesto gyvenimą, dirbdavom dieną naktį, savaitgaliais – naktį. Buvau vienas iš pirmųjų, fotografavęs pramogas naktiniuose klubuose mieste, žymiausių grupių pasirodymus.  Tuo metu Klaipėdoje tarp dviejų dienraščių,  transliuojant naujienas apie naktinį gyvenimą, fanų klubus, koncertus, scenos žvaigždes, buvo didelė konkurencija. Todėl su kolege Natalija Mogučaja lėkėm naktį dirbti su azartu, visus pakalbindavome, visus fotografuodavome, nes sirgome už savo laikraštį.

Ar turėjai personalinių parodų?

Dar per anksti....Esu savikritiškas. Bendravimas, emocija, naujos pažintys – man maloniausia.

Matome dažnai teatre?

Su kolegėmis žurnalistėmis, kurios rašė kultūros temomis, pradėjau fotografuoti spektaklius. Teatrui reikėjo spektaklių premjerų nuotraukų. Spektaklyje - specifinis apšvietimas. Jei pirmą kartą fotografuoji spektaklio premjerą, svarbu nuojauta, kad kažkas įdomaus gali tuoj pat įvykti scenoje. Gerai, jei gali fotografuoti kelias repeticijas. 

Algi, Tu prie humoro?

Prieinu prie spaudos kiosko bilietuko, teta atidaro mažutį langelį. Paskutinį kartą išpažinties buvau...

Kalbėjosi Jolanta Beniušytė

Nuotraukos iš A. Kubaičio asmeninio archyvo: