Ieva Buzdeikaitė: patinka pats procesas
IEVA BUZDEIKAITĖ: PATINKA PATS PROCESAS
Lietuvos kariuomenės fotografe dirbanti Ieva Buzdeikaitė susidomėjo analogine fotografija. Ji sako, kad vieno atsakymo, kodėl fotografuoja juosta, nėra. „Patinka pats procesas“, - teigia fotografė. Sukūrusi portretų seriją apie karius, Lietuvos kariuomenėje tarnaujančius daugiau nei 20 metų, Ieva svarsto juostinį fotoaparatą išbandyti net karinėse pratybose.
- Kokią įtaką tavo darbui turi koronaviruso epidemija ir karantinai?
- Per pastaruosius metus, ne visada, žinoma, bet psichologinis lūžis ir buvo, ir matyt, dar pasitaiko.
- Ką patiko fotografuoti iki tol?
- Fotografavau ir fotografuoju tai, kas susiję su Lietuvos kariuomene. Daugiausiai laiko per šiuos metus kariuomenėje esu paskyrusi žvalgams, mano mėgstamiausias ir daugiausiai fotografuotas - Patrulio kursas. Turėjo ir šiais metais būti. Pats karinis rengimas, žinoma, nestoja, kariai treniruojasi ir toliau.
- Vis dėlto pasitaiko progų fotografuoti ir dabar, gal bent oficialius renginius?
- Pasitaiko, bet žinoma, lyginant, daug mažiau.
- Gal ir gerai, kad yra laiko susidėlioti mintims? Tada gali kilti naujų idėjų.
- Taip, puikus laikas padirbėti su idėjomis, tada gali grįžti su nauja jėga, įkvėpimu. Turiu idėjų, projektų, prie kurių noriu dirbti, laikas parodys, meluočiau sakydama, jog motyvacija, sulig karantinu, auga. Kartais atrodo, kad gaunasi kaip tik priešingai, bet ir tai praeis.
- Esi skaitmeninės kartos atstovė, bet susidomėjai analogine fotografija, tai yra nuotraukomis, kurios daromos fotojuostomis.
- Taip, tačiau raudona šviesa apšviestame kambaryje vaikystės nepraleidau. Mano šeimoje rimčiau fotografuojančių apskritai nebuvo. Tačiau pradėjau fotografuoti juosta. Tiesa, studijų metais irgi nemažai fotografuodavome su juostiniais fotoaparatais, tačiau tada manęs tai ilgesniam laikui neužkabino. Pirmas bandymas, viena portretų serija, kurią neseniai dariau su kolegos pagalba, - apie karius, Lietuvos kariuomenėje tarnaujančius daugiau nei 20 metų. Taip ir pavadinome – „Dvidešimtmečiai“.
Ieva Buzdeikaitė „Dvidešimtmečiai“ (*)
- Kokį fotoaparatą naudoji analoginei fotografijai?
- “Mamiya C330”. Ir šiandien turiu pasiėmusi, nes ėjau pasivaikščioti. Labai norėčiau kokias nors pratybas juo fotografuoti, bet, greičiausiai, rezultatas gautųsi išsiliejęs. Užtrunka, kol sukomponuoji, sufokusuoji.
- Kodėl tau patinka juostinis fotoaparatas?
- Buvo tokia fotografė Vivian Maier. Apie ją sukurtas dokumentinis filmas („Finding Vivian Maier“), kurį peržiūrėjau gal penkis kartus, labai geras, rekomenduoju. Vivian fotografijos buvo atrastos po jos mirties. Visiškas įkvėpimas. Peržiūrėjusi filmą užsinorėjau vidutinio formato kameros. Argumentas ne vienintelis, bet kad įkvėpė - tai tikrai. Turiu pripažinti, kad laikau save intraverte, todėl galimybė fotografuoti žiūrint per šachtą iš viršaus, be akių kontakto, mane sužavėjo. Pradėjau ieškoti, padėjo fotografas ir bičiulis Tadas Kazakevičius, atsiuntęs skelbimą, kad parduodama būtent ši „Mamiya“, kad pradžiai – bus puiku. Pasakiau sau: neprilips – parduosiu. Nepardaviau. Tai buvo prieš kokius trejus metus.
- Koks buvo jausmas, kai pradėjai fotografuoti „Mamiya“?
- Pradėjus fotografuoti su „Mamiya“ ir apskritai, vidutinio formato kamera, toks jausmas, kad ką nufotografuosi – viskas gerai atrodys. Su siauros juostos fotoaparatu šito jausmo neturiu. Bet aišku, tai - brangus malonumas: juostelės, ryškinimas, skenavimas... Visa tai nepigiai kainuoja, todėl natūraliai fotografuodamas juosta galvoji, ar verta. Yra buvę ir nesėkmių, pirmoji juostelė, kaip dabar pamenu, išėmus išslydo iš rankų ir atsivyniojusi, žinoma, apsišvietė. Teko išmesti (šypsosi). Kai pradėjau daugiau fotografuoti juosta, net nelabai norėjau skaitmeną imti į rankas, kai parneši tūkstantį nuotraukų, įkeli į kompiuterį ir po to valandą brūžini. Nuobodu.
Apskritai, plačiau su fotografija nesusiję žmonės dažniausiai būtent ir klausia kodėl fotografuoju juosta, jei turiu skaitmeninį fotoaparatą. Vieno atsakymo kaip ir nėra, patinka pats procesas. Mane supras tik tokie patys. Nespalvotas juostas ryškinu pati, spalvotoms dar nepribrendau.
Ieva Buzdeikaitė: juostiniu fotoaparatu
- Ar dalyvauji šių metų konkurse „Lietuvos spaudos fotografija“, siuntei nuotraukas?
- Taip, bet nuotraukų siunčiau nedaug. Tai yra Lietuvos spaudos fotografijos metraštis, kasmetė svarbiausių šalies įvykių apžvalga. Reikia dalyvauti.
- Kada pradėjai dalyvauti konkurse „Lietuvos spaudos fotografija“?
- Man atrodo, 2012 metais buvo pirmas kartas. Tada buvau nominuota reportažo kategorijoje. Buvau nustebusi. Konkursui nusiunčiau seriją apie daugiavaikę šeimą, gyvenančią kaime. Tai buvo pirmas bandymas daryti fotoistoriją. Padėjo ir kuravo fotografas Vidmantas Balkūnas. Sudėlioti seriją padėjo fotografas ir bičiulis Vladimiras Ivanovas. Tuo metu buvau dar studentė, tik pradedanti gilintis į reportažą. Tąkart nelaimėjau, bet tai, kad buvau nominuota, suteikė didelę motyvaciją ir parodė, jog galiu kažką padaryti, kad galbūt einu teisinga kryptimi.
Ieva Buzdeikaitė „Lietuvos spaudos fotografija“
- Nuo tada dalyvauji kiekvienais metais?
- Taip. Nesu praleidusi nė vienų metų.
- Į kokias kategorijas dažniausiai siunti?
- Pagrindinė yra „Kariuomenė“, dar esu siuntusi į „Gyvenimo“, „Pramogų“, „Reportažo“, „Portreto“, „Sporto“ kategorijas. Fotografiniame gyvenime stengiuosi neapsiriboti vien kariuomene.
- Kiek iki dabar gavai apdovanojimų „Auksinis kadras“?
- Tris. Du - iš kariuomenės temos, vienas - reportažo, bet jis irgi susijęs su kariuomene.
Ieva Buzdeikaitė „Teisė dėvėti Patrulio antsiuvą“. 2016 m. „Auksinis kadras“, tema „Reportažas“ (**)
- Kaip kariai reaguoja, kai juos fotografuoji - jaučia, kad į juos nukreipi objektyvą ar nekreipia dėmesio?
- Kai vyksta veiksmas, aišku, nekreipia dėmesio. Nėra jiems kada. Kartais būna, kai prašo nefotografuoti, bet tai – pavieniai atvejai.
- Kiek žinau, tau svarbus natūralumas, todėl nepatiktų, kai pozuoja, tarkime, pramoginėje fotografijoje?
- Taip. Nors ir darbe būna, kai tenka daryti režisuotas nuotraukas. Bet dažniausiai tai portretai ar nuotraukos plakatams, sveikinimams.
- Kokias kariuomenės gyvenimo temas patinka fotografuoti - pratybas, laisvalaikį?
- Kaip jau sakiau anksčiau – žvalgus. Geriausias nuotraukas pavyksta padaryti ten, kur nėra vaidybos, kur jaučiasi karių motyvacija, ir žinoma, kur yra buities. Ši pusė mažiau matoma kitiems, bet labai fotogeniška. Nors žinoma, mano darbas – reprezentuoti Lietuvos kariuomenę. Visos karinio rengimo formos yra įdomios.
- Pratybas fotografuoti sunku, rizikinga?
- Nieko ten nėra rizikingo.
- Kaip fotografavai lėktuvus?
- Nuo „Spartano“ rampos. Ji buvo atidaryta, o mes sėdėjome prisisegę diržais, todėl nebuvo rizikinga. Aišku, kai žinai, kad esi kelių kilometrų aukštyje, virš debesų, nėra labai jauku. Po to skrydžio kojas skaudėjo kaip po geros treniruotės.
- Nebijai tokių situacijų?
- Smalsumo turiu daugiau, negu baimės.
- Ar yra buvę kuriozinių situacijų fotografuojant?
- Nelabai prisimenu… Tikriausiai jų būna nuolat. Per vieną Išgyvenimo kursą - buvau neseniai pradėjusi dirbti - kariai su kinologu bei šunimi bėgo ir ieškojo kitų žvalgų sekdami pėdsakus. Palikau kuprinę automobilyje ir pradėjau bėgti kartu. Po kurio laiko intensyvaus bėgimo, prie kurio tikrai nebuvau pratusi, supratau, kad daugiau nebegaliu, bet supratau ir tai, kad jei sustosiu, jie nulėks tolyn ir liksiu viena, tada nerasiu, kaip grįžti arba dar blogiau – jiems reikės manęs ieškoti. Būti tokia našta sau leisti negalėjau, todėl bėgau toliau. Kai jie pagaliau sustojo, buvau visa raudona ir prakaituota. Be viso to, padariau tik du kadrus. Juokėsi ir jie, ir aš. Pasakiau, kad daugiau gyvenime su jais nebėgsiu.
„Auksinis kadras“. Ieva Buzdeikaitė „Lietuvos spaudos fotografija 2016“, tema „Kariuomenė“.
„Auksinis kadras“. Ieva Buzdeikaitė „Lietuvos spaudos fotografija 2020“, tema „Kariuomenė“.
- Primink, nuo ko viskas prasidėjo, kaip tapai Lietuvos kariuomenės fotografe?
- Dirbau spaudos nuotraukų agentūroje “Fotodiena”. Krašto apsaugos ministerija ieškojo pakaitinio darbuotojo vieniems metams. Įvertinau tai, kaip pokyčių galimybę. Taip prasidėjo mano pažintis su kariuomene. Kai tie metai baigėsi, man buvo pasiūlyta dirbti žurnalo “Karys” redakcijoje. Prieš tai baigiau bazinius savanorio kario mokymus.
- Kodėl nusprendei dalyvauti tuose baziniuose mokymuose?
- Man patiko tai, ką fotografuoju, nors prieš tai su kariuomene neturėjau nieko bendro. Norėjau geriau suprasti, ką reiškia būti kariu. Ko gero, tuomet man tai buvo vienintelis pasirinkimas, kaip galėjau tai padaryti. Tapau jaunesniąja eiline, likau atsargoje ir dirbau kaip civilė žurnalo „Karys“ redakcijoje. O po dvejų metų, 2016-aisiais, perėjau į Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentą. Dabar esu vyresnioji seržantė specialistė.
- Ir dėvi uniformą?
- Na taip.
- Patenkinta, kad taip pasirinkai?
- Visiškai patenkinta. Kai baigiau bazinį kario kursą, žiūrėjau į tai, kaip į nuotykį. O iš esmės savo gyvenimo net neplanavau sieti su profesine karo tarnyba. Išėjo kitaip, nei planavau. Aišku, visko būna, ir rutinos, ir dvejonių, bet manau, kad taip būna kiekvienoje srityje ir tikrai ne man vienai. Tai natūralu.
- Kas domina be kariuomenės?
- Kaip fotografę domina socialinės temos. Buvau pradėjusi seriją apie homoseksualią porą, tačiau ji taip ir liko nebaigta.
- Kokią nuotraukų serija tau ypač svarbi?
- Nuotraukų serija ir video apie mano geriausią draugę Giedrę. Su ja kartu užaugome. 2018-aisiais ji pralaimėjo kovą su ketvirtos stadijos vėžiu. Jai buvo vos 30 metų. Sakau, kad šią seriją mudvi darėme kartu. Tai nėra stipri serija fotografine prasme (tokių komentarų girdėjau, nes turėjau garbės ją pristatyti tarptautinio fotožurnalistikos festivalio „Vilniaus fotografijos ratas“ metu), bet tai ir nebuvo šios serijos tikslas. Daug liko nenufotografuota, nes visų pirma, susitaikymas su mirtimi buvo skaudus ne tik jai, bet ir jos šeimai, vyrui, man. Giedrė norėjo papasakoti savo istoriją, be viso to, ją ir filmavau, o to, galima sakyti, beveik nedarau...
Po to, kai ji sužinojo savo diagnozę, iš žavios bambeklės tapo net menkiausiomis smulkmenomis besidžiaugiančia mergina. Kas be ko, netektis yra labai skaudi, net žodžių tinkamų nėra tam jausmui apibūdinti, tačiau dabar džiaugiuosi, jog ir tokia forma sukūriau atminimą ne tik jai, bet ir jos artimiesiems, dėl šios priežasties laikau šią seriją itin reikšminga.
Ieva Buzdeikaitė: „Stipriausia kada nors pažinota mergina“ | 'The strongest girl i’ve ever known' (***)
- Fotografija laisvalaikiu taip pat patinka, kaip sakei, kad išeini iš namų ir pasiimti fotoaparatą?
- Dabar - taip. Tačiau anksčiau su skaitmena taip nebūdavo. O juostinę kamerą dažnai pasiimu.
- Dar laisvalaikį skirti vokiečių aviganiui Guliveriui?
- Čia jau ne laisvalaikis, o gyvenimas. Guliveris man - šeimos narys ir tikras draugas.
- Pastebėjau, kad dažnai jį fotografuoji.
- Taip jau išeina.
- Guliveriui patinka fotografuotis?
- Jis neturi kur dėtis (juokiasi).
- Ką darysi, kai baigsis karantinas, grįši prie projektų?
- Norisi sakyti, jog projektams ir karantinas neturėtų trukdyti. Ilgai galvojau, kad norėčiau grįžti pas tą šeimą, kurią fotografavau 2012 metais. Dabar tie žmonės gyvena visiškai kitaip. Būtų įdomu palyginti su tuo, kaip jie gyveno anksčiau.
Kalbino Rasa Pakalkienė
(*) „DVIDEŠIMTMEČIAI“
Šie kariai – tai gyvos kariuomenės legendos, apie kuriuos pasakojamos senos istorijos ir kuriamos naujos, šie kariai iki gyvo kaulo išmano savo darbą, apie juos kalbama, kad juos pažįsta „pusė kariuomenės“ arba bent jau kiekvienas dalinio, kuriame jie tarnauja karys.
Kiekvienas iš jų turi unikalią istoriją ir tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo dėl skirtingų priežasčių.
Tai – labai skirtingi žmonės, tačiau juos vienija svarbus bruožas – šie profesionalūs kariai Lietuvos kariuomenėje tarnauja daugiau nei dvidešimt metų.
(**) „TEISĖ DĖVĖTI PATRULIO ANTSIUVĄ“
Turbūt nei vienas, nepatyręs bent dalelės to, ką Patiria Patrulio kurso klausytojai, negalėtų ir įsivaizduoti, ką reiškia devynias savaites praleisti miškuose, mažai miegoti arba nemiegoti išvis, nevalgyti arba džiaugtis, kad dar kas nors liko sauso davinio pakuotėje, eiti dešimtis kilometrų įvairiomis oro sąlygomis, smigti į purvą pūslėtomis pėdomis, bet vis tiek turėti stiprybės sukandus dantis judėti tolyn ir su savimi tempti 30 kg. Sveriančią kuprinę. Tūnoti lediniame vandenyje ir neišspausti nei menkiausio garso, daryti šimtus atsispaudimų, atsilenkimų ir desantinių šuoliukų dėl to, kad ginklas buvo netinkamai išvalytas ar instruktorius rado saldainio popierėlį, įstrigusį tarp užrašų knygelės lapų. Išsilaikyti vandenyje neliečiant kojomis baseino dugno, tamsią naktį miške susilaikyti ir nejungti baltos šviesos ar nesikalbėti sutikus kurso draugą, nes orientaciniai žygiai vykdomi po vieną, o instruktorių – pilna vietovė. Šiame kurse išmoksti slėpti ar taupyti maistą, cigaretes ar mažiau reikalingus daiktus, esančius kuprinėje, tačiau ir tai instruktoriai nuolat tikrina, jei kuprinė pasirodo lengvesnė. Įvairūs kūno skausmai, žaizdos ant kojų, fizinis ir psichologinis spaudimas, nuovargis, neretai, tam momentui, ir neapykanta instruktoriams... tačiau baigęs kursą jiems jauti tik didžiausią pagarbą ir norą padėkoti už suteiktą patirtį bei žinias. Tik geriausi įgauna teisę dėvėti Patrulio antsiuvą.
(***) „STIPRIAUSIA KADA NORS PAŽINOTA MERGINA“ | 'THE STRONGEST GIRL I’VE EVER KNOWN'
Tryliktasis tarptautinis fotožurnalistikos festivalis „Vilniaus fotografijos ratas“
The 13th international photojounalism festival 'Vilnius photo circle'
Man buvo 4-eri, o Giedrei 7-eri, kai mes susipažinome. Šaukiau jos vardą per pūgą, bet tikriausiai buvau per maža, kad atsiminčiau, iš kur jį žinau.
Paauglystėje mūsų draugystė buvo sudėtingesnė, nes, pagal ją, aš dar buvau vaikas, kai ji pirmą kartą įsimylėjo, todėl negaliu sakyti, kad beveik 24 metus draugavome nenutrūkstamai.
Giedrė mėgo popmuziką, buvo labai mergaitiška ir svajojo apie didelę šeimą – šiais, ir ne tik, klausimais mes buvome labai skirtingos, tačiau vis tiek kieme dalydavomės vienu dviračiu ir žaidėme tuo laiku tradicinius žaidimus, todėl galėjome viena kitą vadinti geriausiomis draugėmis. Taip ir jautėmės.
Giedrei buvo 28-eri, kai sužinojo savo diagnozę – ketvirtos stadijos krūties vėžys.
Nežinojau, kaip reaguoti, nes atrodo, kad jauni žmonės tokiomis ligomis neserga, o ypač mano aplinkoje.
Tie dveji metai ėjo ilgai, bet ne taip ilgai kaip Giedrei.
Ji džiaugėsi kiekviena akimirka, ir mane tai labai teigiamai stebino, juk chemoterapijos ir visas gydymas yra labai varginantys ir sekinantys.
Kartą gavau iš jos žinutę su nuotrauka, kad Anglijoje sninga (ten ji gyveno jau kelerius metus).
Atsakiau, kad gali grįžti į Lietuvą, kur sninga gausiai ir beveik nuolatos, čia sniego kiek tik panorėsi.
Mane stebino jos gebėjimas džiaugtis kiekviena smulkmena, nors iki tol sugerdavau kiekvieną jos nepasitenkinimą – žavi bambeklė buvo, nors, kita vertus, dėl šito mes tikrai buvome panašios.
Nespėjo ji tik vieno – sukurti didelės šeimos, apie kurią taip svajojo nuo ankstyvos paauglystės.
– Giedre, o ko tu bijai labiausiai? – paklausiau jos, nes jau nebežinojau, ko klausti.
– Nežinau, ką darys mama, – atsakė ji ir susimąstė.
Ji labai mylėjo savo mamą. Jų ryšys buvo ypatingas ir labai stiprus. Giedrė niekada nebuvo savanaudė.
Kai su jos broliu atvykome į hospisą, jos jau nebebuvo ir sodo, apie kurį tiek daug pasakojo dar prieš savaitę, parodyti nebespėjo.
Tai buvo 2018 metų liepos 3 diena, kai mama prarado mylimą dukrą, kai vyras prarado mylimą žmoną, kai aš praradau geriausią savo draugę.
*******
I was four and Giedrė was seven when we met. I shouted her name through a snowstorm but I guess I was too young to remember who told me her name. I was new in the district but I can clearly remember myself shouting.
Our friendship was much harder in our adolescence, because according to her I was still a kid when she fell in love for the first time, so I guess I can’t say we were friends for almost 24 years without any breaks.
Giedrė used to like pop music that I hated and she was very girlish while I looked like a boy. She dreamed about a big family when I wasn’t even thinking about boys at all but at that time, we didn’t look for reasons for why we shouldn’t spend our time together. We used to share one bicycle on the street, we called each other 'best friend' and so we were.
Her birthday was at Christmas, on 25th December and that was sad for her, because it means she got only one present but that was the same joke every year.
Giedrė was only two years from her 30th birthday when she was diagnosed with stage IV breast cancer.
I didn’t know how to react because I always thought that young people don’t get diagnosed with cancer.
Those two years were very long, but not that long for Giedrė.
She was excited about everything.
It was a few years ago as she was living in England with her partner. Once I got a message from her. It was a picture of her happy with some snow in her hands. She was super excited about it because it was a very rare thing in UK and every time we were talking she was telling me how she missed Lithuania and the snow.
I was impressed with her ability to be happy about everything that happened in her life, even after lots of treatments such as chemotherapy or radiation therapy. She was a very strong girl. The strongest girl I know.
– Giedre, what is the thing you are most afraid of? – I asked while I was filming her in her house
– I don’t know what my mother will do... and she became sad.
She really loved her mother. The connection between her and her mother was very special. Giedrė was always ready to do anything for her family, especially for her mother. When her brother and I came to the hospice after a 6 hour flight which was delayed – she was gone.
It was 2018, 3rd of July when a mother lost her daughter, when a husband lost his wife, the day when I lost my best friend. The strongest girl I ever knew.
„STIPRIAUSIA KADA NORS PAŽINOTA MERGINA“ | 'THE STRONGEST GIRL I’VE EVER KNOWN'
