Straipsnis

Fotožurnalistikoje yra pasitaikę daugybė atvejų, kuomet fotografai neteko darbo dėl redakcijos etikos neatitinkančio elgesio ar buvo kitaip nubausti. Vis dėlto, žurnalistikoje svarbiausia  skaidrumas, todėl klaidas reikia pripažinti ir apie jas kalbėti viešai. Nagrinėjant fotožurnalistinės etikos pažeidimų atvejus galima suprasti egzistuojančias etikos normas žiniasklaidoje, remiantis pavyzdžiais daryti sprendimus, ieškoti atsakymo į iškilusias problemas. Visuomenėje kilus diskusijai apie galimai pažeistą fotožurnalistikos ar žurnalistikos etiką svarbiausia neslėpti galvos smėlyje apsimetant, kad nieko neįvyko.

 

„National Geographic“ judančios piramidės

 

Vienas garsiausių fotomontažų buvo atliktas prestižinio žurnalo „National Geographic“ viršeliui. 1982 m. žurnalo redaktoriai, sumontavo Gizos piramidę arčiau greta esančios kitos piramidės Gordono Gahano nuotraukoje tam, kad ši tilptų į horizontalų žurnalo viršelį. Skaitytojai nieko apie tai nebūtų sužinoję (pats žurnalas apie manipuliaciją nepranešė), jei ne nuotraukos autorius, pasiskundęs tokiu redaktorių elgesiu. Richas Clarksonas, kuris tapo žurnalo redaktoriumi po šio incidento, teisinosi, jog padaryta buvo lygiai tas pats, kas butų buvę, jei fotografas būtų padaręs nuotrauką šiek tiek pakeitus kameros poziciją. Tačiau toks R. Clarksono argumentas tik iškelia dar vieną klausimą: kokios fotografijų manipuliacijos yra priimtinos ir kokios – ne?

 

 

Gordonas Gahanas, 1982

 

 

Kai fotografija meluoja

Vienas gerai žinomų „Los Angeles Times“ fotografų Brianas Walskis atleistas iš darbo išsiaiškinus, jog šis sujungė dvi nuotraukas, darytas 2003 m. amerikiečių invazijos į Iraką metu tam, kad gautų trečiąją nuotrauką. Viršutinė fotografija, pažymėta numeriu 1 yra sudėta iš dviejų apatinių, 2 ir 3 fotografijų, siekiant sukurti dramą, konfliktą tarp vyro su vaiku ir kario. Atvejį nagrinėjęs fotožurnalistas Kennethas Kobre‘as cituoja B. Walskio kolegą, tuo metu taip pat dirbusį Irake, Doną Bartelettį. Šis fotografą apibūdino „kaip saulės nudegusiu veidu, nemiegojusį 36 valandas, nevalgiusį dienų dienas“ žmogų, kurio sprendimams visi minėtieji veiksniai galėjo daryti įtaką [1]. Nors laikraščio fotografijų redaktorius Colinas Crawfordas yra tikras dėl savo sprendimo atleisti B. Walskį, redaktorius pripažino tuo metu pats buvęs susirūpinęs dėl fotografo būklės [1]. Vis dėlto, atlikti tokią manipuliaciją reikia nemažai laiko. Ar iš tiesų išsekęs fotografas to imtųsi? Kas daro įtaką tokiems fotožurnalistų sprendimams?

 

Brianas Walskis, „Los Angeles Times“, 2003

Tragedijų maitvanagiai

Kur kas tragiškesnis pavyzdys yra Kevino Carterio 1993 m. daryta garsioji fotografija, laimėjusi Pulitzerio premiją ir publikuota „The New York Times“ pirmuosiuose puslapiuose. Vis dėlto nuotrauka susilaukė ir nemažai kritikos. Skaitytojams parūpo, ar fotografas padėjo išgyventi iš bado mirštančiai mergaitei iš Sudano? Ayod kaime, Sudane, pamatęs dar neseniai vaikščioti pradėjusį vaiką, besistengiantį nusigauti iki maitinimo punkto, K. Carteris užtruko 20 minučių kol, mergaitei sustojus pailsėti, o šalia jos netikėtai nusileidus maitvanagiui, jis nufotografavo sėkmę atnešusią nuotrauką. „The New York Times“ atsakė į skaitytojų susidomėjimą ir išspausdino informaciją, jog mergaitė pasiekė maitinimo punktą, tačiau niekas nežino tolesnio jos likimo. Vis dėlto K. Carteris buvo užsipultas klausimais, kodėl nieko nedarė, kad pakeistų kenčiančio vaiko situaciją. Vėliau fotografas gailėjosi nepadėjęs mergaitei.

 

Kevinas Carteris, „The New York Times“, 1993

1994 m., K. Carteris nusižudė. Nors fotografija, žinoma, nėra savižudybės priežastis, ji atskleidžia tragišką fotožurnalisto profesijos kasdienybę. Analizuojant situaciją galima nagrinėti tris skirtingas pozicijas: visuomenės, fotografo, bei kenčiančio vaiko. Fotografas stebi vaiko kančią, o žiūrovas mato ne tik fotografiją, tačiau ir patį fotografą, jo gyvenimo dramą. Kristupas Sabolius kalba apie visuomenę pavyzdžiu naudodamasis K. Carterio fotografija: „kiaurai besiskverbiančios žiniasklaidos eroje mes patys tapome vizualumo maitėdos, kartu ir veidmainiškai aikčiojančios, ir mintančios merdinčių kūnų reginiais“ [2].

 

Nuteisti vaizdu

 

Nuotraukos yra galingas įrankis, formuojantis visuomenės nuomonę. 1994 m. visoje Amerikoje nuskambėjo O. J. Simpsono byla. Vyras buvo kaltinamas nužudęs savo buvusią žmoną Nicolę Smith ir jos draugą. Simpsono nuotrauka buvo visuose laikraščiuose, skelbiančiuose jog tai – amžiaus teismas. Žurnalas „TIME“ savo viršelyje išspausdino įtariamojo nuotrauką, kuri buvo akivaizdžiai pakeista, lyginant ją su nuotrauka žurnalo „Newsweek“ viršelyje. Mattas Mahurinas, tuometinis „TIME“ iliustratorius, pakeitęs minėtąją policijos nuotrauką teisinosi, jog norėjęs nuotrauką padaryti artistiškesnę, labiau patraukiančią dėmesį. Nors žurnalas, iškilus skandalui, perspausdino naują numerį su kitu viršeliu, pašalinęs senąjį, žala jau buvo padaryta. Sąmoningai ar ne, tačiau atrodė, kad „TIME“ žurnalas, pasirinkęs tokią nuotrauką viršeliui, tarsi be teismo nuteisė O. J. Simpsoną, nes vyro atvaizdas, aptemdytas šešėlio atrodė kur kas grėsmingiau, buvo pabrėžta O. J. Simpsono odos splava.

 

 

„Newsweek“ ir „TIME“ viršeliai, 1994

Fotomontažas ar netinkamas fotografijų apdorojimas siekiant sukelti emocijas nėra vienintelė problema, su kuria nuolatos susiduriama fotožurnalistikoje. Sudėtingose situacijose tiek fotografas, tiek vėliau – redaktorius, turi padaryti sprendimą, ar nuotrauka išvys dienos šviesą, ar ne. Šokiruojantys vaizdai, nuogybės, kišimasis į kito asmeninę erdvę, rodomi nepadorūs gestai ar seksualinės mažumos, visa tai – etiniai klausimai, į kuriuos reikia atsakyti, prieš nusprendžiant, ar verta fotografuoti, o vėliau – ar nuotrauka verta publikavimo. Fotografas Eddis Adamsas pasakoja apie savo patirtį Vietname: „vieną kartą buvau išlaipintas su jūrų pėstininkų kompanija kažkur ant kalno, Vietname. Aplink šaudė, negyvi kūnai gulėjo man iš abiejų pusių. Aš gulėjau ant žemės, penkios pėdos nuo jauno, 18 metų kareivio. Mačiau tokią baimę to vaikino akyse, kokios niekada gyvenime nebuvau matęs. Savo „Leica“ fotoaparatą turėjau šalia. Bandžiau nuspausti mygtuką, tačiau negalėjau. Bandžiau dar dukart, tačiau pirštas nenorėjo to daryti. Vėliau suvokiau, kad aš taip pat bijojau mirti kaip ir tas vaikinas. Žinau, kad mano veidas atrodė lygiai taip pat kaip ir jo ir aš nebūčiau norėjęs kad jį pamatytų visas pasaulis. Mudviejų veidai tuo metu sakė KARAS, tačiau iki šiol manau, kad pasielgiau teisingai, nepadarydamas tos nuotraukos“ [1]. Kiekviena situacija, kurioje atsiduria fotožurnalistas reikalauja savireguliacijos ir teisingo vertinimo, vis dėlto, anot K. Kobre‘o, fotografai neretai vadovaujasi principu „fotografuok dabar – redaguok vėliau“ [1].

 

Publikuoti ar nepublikuoti?

 

Redaktoriai be abejo rūpinasi, ką skaitytojai norėtų ir nenorėtų matyti pirmajame puslapyje, tačiau vertėtų pasvarstyti, ar redaktoriai turėtų daryti sprendimus, paremtus visuomenės interesu. Stanlio Formano fotografijoje pavaizduota moteris užsimušė, tačiau vaikas stebuklingai išgyveno, kuomet avarinės kopėčios netikėtai sugriuvo kilus gaisrui viename Bostono namų. Nuotrauka buvo paskelbta šimtuose laikraščių Amerikoje. Po įvykio pasipylė daugybė skambučių ir laiškų į redakcijas iš pasipiktinusių skaitytojų, kaltinusių laikraščius privatumo pažeidimu, nejautrumu, beskoniu žmogaus tragedijos vaizdavimu. Tačiau fotografija laimėjo Pulitzerio premiją, kaip prisidėjusi prie gaisro prevencijos Bostone. S. Formano redaktorius, Samas Bornsteinas tuo metu išreiškė savo poziciją: „be nuotraukos istorija būtų buvusi 16 psl. Tik tokio įvykio vaizdai galėjo priversti saugumo tarnybas imtis kažkokių veiksmų“ [1].

 

 

Stanlis Formanas, 1975

2011 m. dienraštis „Lietuvos rytas“ išspausdino su Vidmanto Balkūno fotografiją, padarytą avarijos įvykio vietoje. Pats fotografas, kalbėdamas apie šią nuotrauką sako, jog dėmesys į avariją buvo atkreiptas būtent dėl fotografijos. Dėl šių priežasčių nuotrauka pateko į pirmąjį laikraščio puslapį.

 

Vidmantas Balkūnas. 1 fotografija – nuotraukos publikacija dienraštyje „Lietuvos rytas“, 2 – autoriaus asmeninio archyvo nuotrauka, 2011

Dar viena – fotožurnalisto V. Balkūno fotografija, daryta eismo įvykio vietoje, „Lietuvos ryto“ redaktoriaus sprendimu nebuvo publikuota (dėl etinių priežasčių tam tikros fotografijos dalys buvo užmaskuotos). Fotografijos, pateiktos kartu, siekiant palyginti du, iš pirmo žvilgsnio panašius atvejus, kuomet vieną fotografiją buvo nuspręsta publikuoti pirmajame puslapyje, o kitu – nepublikuoti visai. Fotožurnalistui pristačius fotografiją iš įvykio vietos redaktoriaus sprendimas – publikuoti, ar ne, būna galutinis. Tokie sprendimai turėtų būti pagrįsti redakcijos etiniais principais, įvertinus situaciją ir poveikį visuomenei, kurį nuotrauka gali sukelti.                                                                                                                                                                                                                   

            

Vidmantas Balkūnas, autoriaus asmeninio archyvo nuotrauka, 2014                                                                                                                                                                                    

Fotožurnalistikos etika Lietuviškoje spaudoje

Nemažai atgarsių susilaukusi ir visuomenę šokiravusi fotografija buvo išspausdinta dienraščio „Lietuvos rytas“ pirmajame puslapyje kuomet 2004 m. Kaune, rungtynių tarp „Hidruvos-Atleto“ ir „Žalgirio“ metu, netikėtai sustojo krepšininko Tauro Stumbrio širdis. Tai buvo pirmasis atvejis Lietuvoje, kuomet sportininkas žuvo per varžybas. Fotografas Laimutis Brundza užfiksavo akimirką, kai krepšininko veidą sukaustė mirtinas skausmas. Nuomonės, ar etiška fotografiją spausdinti laikraštyje, išsiskyrė. J. Staselis kalbėdamas apie šį pavyzdį teigia, kad fotografija padėjo iškelti problemą, jog „tuo metu savo žaidėjų sveikata rūpinosi tik dvi krepšinio komandos – „Lietuvos rytas“ ir „Žalgiris“. Kitos komandos tuo nesirūpino arba negalėjo to finansiškai leisti“. Redakcija, anot J. Staselio, išspausdindama nuotrauką pasielgė teisingai ir ryžtingai, nes ši susilaukė daug daugiau visuomenės dėmesio, kurio, priešingu atveju, galėjo ir nebūti [3].

 

L. Brundza, „Lietuvos rytas“, 2004

Šaltiniai:

1. KOBRE, Kenneth. Photojournalism: the professionals' approach. 2nd ed. Boston: Focal Press, 1991. 359 p. ISBN 0-240-80061-3.
2. SABOLIUS, Kristupas. Įsivaizduojamybė: monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013.  263 p. ISBN 978-609-459-246-1.
3. RAUKTYTĖ, Dalia. Savaitės pokalbis. Jonas Staselis: „Laisvės poreikis nesuformavo atsakomybės už tai, ką viešiname“. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-08-22-savaites-pokalbis-jonas-staselis-laisves-poreikis-nesuformavo-atsakomybes-uz-tai-ka-viesiname/86909

 

Fotografijų šaltiniai:

 

1. „National Geographic“ viršelis paimtas iš: http://www.najlahhicks.org/digitalliteracy2013/week-7-the-truth-and-nothing-but-the-truth/
2. Briano Walskio fotografijų koliažas paimtas iš: http://scrippsmediaethics.blogspot.com/2014/09/our-obligation-to-truth.html
3.  Kevino Carterio fotografija paimta iš:http://www.fanpop.com/clubs/photography/articles/2845/title/kevin-carter-consequences-photojournalism
4. „NEWSWEEK“ ir „TIME“ viršelių koliažas paimtas iš: http://www.newsweek.com/battle-brand-x-63485#
5. Stanlio Formano fotografija paimta iš:http://stanleyformanphotos.com/pulitzer.html
6. Vidmanto Balkūno fotografija paimta iš:Tiesiame kelyje – mirtinas susidūrimas. Lietuvos rytas, 2011, liepos 19, p. 1. 
7. L. Brundzos fotografija paimta iš:Krepšinio aikštėje – akistata su mirtimi. Lietuvos rytas, 2004 spalio 18, p. 1.