Kaip meluojama mums ir apie mus: atminties paradoksai ir fotožurnalistika


Daugiau nei prieš šimtmetį dokumentikos fotografas Lewis Hine rašė: „Nors nuotraukos negali meluoti, melagiai gali fotografuoti. Tad būtina atsižvelgti į tai, kad fotoaparatas, nuo kurio mes priklausome, pats neturi jokių blogių įpročių.“ 

Kompiuterinėmis programomis manipuliuotos ar surežisuotos nuotraukos, - ypač patenkančios į mediją - kurios atspindi neva realius įvykius, neturėtų būti traktuojamos kaip nekaltas žaidimas ir vertintinos vien tik redakcijos ar naujienų agentūros etikos aspektu.  

Žmonės linkę tikėti, kad jų  prisiminimų (ypač ankstyvų) sistema yra tarsi santrauka nuo seniausių atsiminimų iki dabartyje patiriamos akimirkos. Tačiau tiesa yra kiek kitokia: atsiminimų sistema greičiau veikia kaip miražas, o ne kaip detalus planas - galvodami, kad prisimename praeitį, iš tiesų mes tiesiog atrandame prasmę masėje pojūčių, kvapų ir įsitikinimų, kuriuos tik galvojame atgaminantys.  

Šiuolaikinei vaizdų manipuliavimo technikai ištobulėjus iki itin realistiškos kokybės kūrimo įrankio, ji kartu tampa ir potencialiai pavojingu ginklu, galinčiu  sukelti katastrofinių padarinių.  

Pasaulyje, kurį pažįstame ir apie kurio įvykius sužinome daugiausiai iš vienokių ar kitokių įvykių atspindžių, iki tobulumo perdirbti netikri vaizdai nevalingai įsitvirtina mūsų pasąmonėje ir vėliau yra rekonstruojami kaip tikri atsiminimai. Šie netikri atsiminimai ne tik paveikia mūsų praeities įsivaizdavimą, bet neišvengiamai daro įtaką ir dabarčiai – tam, ką mes valgome, dėl ko protestuojame ar kaip balsuojame. Didžiausia problema yra tai, kad netgi tai suprasdami, mes nelabai ką galime padaryti, siekdami kaip nors paveikti ar sustabdyti šį procesą.  

Senais atsiminimais manipuliuoti lengviausia - Psychonomic Bulletin & Review 2002 metais spausdintoje empirinėje studijoje keturi mokslininkai įrodė, kaip nesunkiai, pasitelkiant netikrus vaizdus, galima suklastoti vaikystės atsiminimus. Kartu su tikromis vaikystės nuotraukomis, tyrėjai pateikė subjektams sufabrikuotas neva vaikystės nuotraukas, darytas skrydžio oro balionu metu. Pamatę minėtas nuotraukas, apie pusę respondentų teigė prisimenantys nuotrupas iš skrydžio oro balionu kartu su šeima, nors, kaip jau minėta, visa ši istorija buvo išgalvota.  

Vaikiškus atsiminimus klastoti lengviausia, tačiau ir su suaugusiais atlikti eksperimentai įrodė, kokie įtaigūs kartais būna tikrovės neatitinkantys vaizdai. Kito eksperimento metu subjektams buvo pasiūlyta atlikti nesudėtingą lošimo užduotį. Vėliau jų porininkams buvo bandoma įteigti, kad jų kolega sukčiavo. Kai kuriems subjektams buvo parodytas suklastotas tai sukčiavimą įrodantis įrašas, daliai buvo tiesiog apie jį užsiminta, o kontrolinei grupei nieko apie jį nesakoma. Vėliau mokslininkai pasiūlė pasirašyti protokolą, teigiantį, kad video montažus matę (arba apie juos informuotieji) patys asmeniškai tapo sukčiavimo liudininkais, protokole taip pat buvo raginama imtis priemonių nubausti sukčiautoją. Suklastotą medžiagą matę tiriamieji buvo tris kartus labiau linkę pasirašyti protokolą nei kitos dvi tiriamųjų grupės. 20 procentų jų netgi sutiko pasirašyti, nepaisant to, kad paties sukčiavimo fakto realiai nebuvo ir jie jo nematė. Netgi atskleidus tyrimo esmę, kai kurie dalyviai teigdavo atsimeną sukčiavimą, kurio niekada nebuvo.  

Kasdien mes susiduriame su tūkstančiais kompiuteriais manipuliuotų vaizdų - nuo reklamos ar maisto pagražinimų iki ištisos mados industrijos, nuolat kaltinamos kuriant nesveiką ir siurrealistinį požiūrį į savo kūną, ypač paauglių mergaičių tarpe.  

Politinio gyvenimo vaizdų klastotėmis turbūt labiausiai pagarsėjo buvusi TSRS ir jos vadai. Josifas Stalinas neretai nuotraukose atsidurdavęs šalia žmonių, kurie iš tų nuotraukų (o dažnai ir iš gyvenimo) būdavo pašalinami vos tapdavo neparankūs valdžiai.  

JAV politikai dažniau elgiasi priešingai - surežisuotose nuotraukose neretai į kadrą įkomponuojami žmonės ir antraštėmis sukuriamos aplinkybės, kuriomis siekiama pateikti politikus geresnėje šviesoje, siekiant įtikti rinkėjams. Vienas ikoninių tokių atvejų – kadras, kuriame dabartinis JAV valstybės sekretorius John Kerry buvo užfiksuotas kartu su politikos aktyviste ir buvusiu modeliu Jane Fonda, neva drauge dalyvaujantys protesto mitinge prieš Vietnamo karą. 

Nuotrauka buvo spausdinta 2004 metų rinkiminės kampanijos metu ir iš esmės skirta tam, kad tauta primirštų J. Kerry karinę praeitį ir pamatytų jį naujoje šviesoje - šalia aktyvios Vietnamo karo priešininkės. Iš tiesų tai tebuvo kombinacija dviejų, tarpusavyje nesusijusių nuotraukų, kurios užfiksuotos daugiau nei vienerių metų skirtumu.  

George Orwell knygoje "1984" sukūrė Vinstono Smito, totalitarinio režimo propagandos aparato darbuotojo herojų. Smito darbas buvo naikinti fotografijas ir klastoti dokumentus, perkuriant praeitį pagal dabarties poreikius.  

Dabartiniam informacijos vartotojui jos prieinamumas ir gausa suteikia aliuzijų, kad 1984-ieji atėjo ir praėjo kartu su Sovietų sąjunga, o dabartiniu metu tokios melagystės būtų neįmanomos arba tiesiog niekas nedrįstų jų pakartoti.  

Amerikiečių tinklaraštis "Slate" atliko eksperimentą su savo skaitytojais. Į tinklaraštį buvo sąmoningai pridėtos klastotės,- Keturios visiškai padirbtos fotomanipuliacijos, viena nuotrauka iš realių įvykių, tačiau pakeistu kontekstu, bei trys nesuklastoti kadrai iš realių įvykių. Vėliau tos nuotraukos buvo pateiktos žiūrovams ir klausinėjama ar jie atsimena nuotraukose vaizduojamus politinius įvykius. 

Nepaisant to, kad žiūrovai turėjo visas įmanomas technines priemones patikrinti ar tos nuotraukos ir jose užfiksuoti įvykiai – tiesa, vidutiniškai 31 proc. apklaustųjų pripažino atsimeną falsifikuotus įvykius. 

Vizualinė informacija dažnai labai stipriai paveikia žmonių atsiminimus dėl kelių priežasčių. Fotografija ar video medžiaga yra pakankamai priartinta prie buitinio vartotojo asmeninių atsiminimų, brangių personalinių akimirkų fiksavimo priemonė, dėl šios priežasties žmonės linkę pasitikėti nuotraukomis ir nekvestionuoti jų autentiškumo. 

Pasak vienos garsiausių atminties tyrinėtojų Steven Frenda, žmonės labiau linkę pasitikėti informacija, lydima grafinės medžiagos. Net jei tai ir asociatyvios nuotraukos - pasąmonėje teksto ir vaizdo samplaikai visvien suteikiama daugiau reikšminės svaros nei grynam tekstui. Ilgalaikių tyrimų metu taip pat paaiškėjo, kad žmonės labiau linkę pasitikėti informacija ir priimti netikrą informaciją, stiprinančią jau egzistuojančius įsitikinimus. Taigi, pvz. J. Kerry suklastotos nuotraukos atveju, jo šalininkai buvo labiau linkę laikyti kadrą tikru, kai tuo tarpu jo oponentams jis sukėlė pagrįstų abejonių. 

Darmuto koledžo (Naujasis Hampšyras, JAV) nuotraukų klastočių tyrinėtojai teigia, jog tai, kad mes taip lengvai leidžiamės apkvailinami, lemia  ir fiziologinės priežastys. "Pasirodo, tuo tarpu, kai smegenys apskritai ir smegenų žievė puikiai susitvarko su daugybe užduočių, pvz. tokių kaip veido atpažinimas, visgi yra ir spragų - tokių kaip prastas gebėjimas analizuoti šviesą ir atspindžius. Analizuodami netikras nuotraukas dėl šios priežasties žmonės dažnai suklysta, atskirdami autentiškus kadrus nuo klastočių. Ir tai yra abipusis procesas - tiriamieji vienodai dažnai klysta tiek teigdami, kad nuotraukos yra tikros, tiek tvirtindami, jog jos buvo suklastotos.

Dar blogiau už prastą smegenų gebėjimą analizuoti šviesą yra tas faktas, jog netgi tuomet, kai sužinoma jog nuotrauka yra suklastota, tai ne itin keičia situaciją iš esmės." Netgi stebėdami falsifikuotas nuotraukas ir iš anksto žinodami, jog tai - klastotės, praėjus kuriam laikui mes vis dar galime prisiminti vaizdą, tačiau visiškai pamiršti apie faktą, jog jis buvo manipuliacija. Vienas labiausiai pamirštinų dalykų yra informacijos šaltinis. T. y. smegenų veikla konstruojama tokiu principu, kad po kurio laiko žmogus gali kuo puikiausiai draugams pasakoti pokštą, tačiau neprisiminti, kur jį pats pirmą kartą girdėjo. Analogiškai kartais nutinka ir su vaizdais – pamirštamas nuotraukos kaip klastotės pateikimo kontekstas, ir atgaminamas tik pats nuotraukoje matytas vaizdas. 

Augant skaitmeniniam progresui ir pilietinei žurnalistikai įgaunant vis didesnės svarbos informaciniame lauke, kyla grėsmė, jog ateityje informacijos vartotojus užplūs sąmoningai sugeneruota pilietinės vaizdų propagandos veikla.