Straipsnis

Keliaujančio į kariaujančią Ukrainą lietuvių fotografo kuprinėje neliko vietos nerimui

 

RASA PAKALKIENĖ

 

Fotografas Domantas Pipas sako, kad važiuodamas į Ukrainą tuo metu, kai Rusija pradėjo plataus masto karą prieš šią šalį, į savo kuprinę įsidėjo žinias, šaltą protą ir pasaulio suvokimą. Joje buvo šiek tiek baimės, bet nerimui vietos neliko.

 

- Kokia šiuo metu fotografine veikla užsiimate?

- Dabar daugiausia užsiimu komercine fotografija. Spaudai šiuo metu mažai paveiksluoju. Kaip etatinis fotografas naujienų portale „Delfi“ nebedirbu nuo praėjusio rudens. Tačiau toliau bendradarbiauju su „Delfi“ kaip laisvai samdomas fotografas.

 

- Žinau, kad pavasarį buvote nuvykęs į Ukrainą kaip žiniasklaidos fotografas.

- Ukrainoje lankiausi porą kartų su „Delfi“ žurnalistais. Vieną kartą ten nuvykome kovo mėnesį su Ainiu Gurevičiumi, kitą – balandį su Edgaru Savicku. O patį pirmą kartą Ukrainoje buvau 2018 metais.

 

- Šį pavasarį „Delfi“ pasiūlė ten važiuoti – ilgai svarstėte ar iškart sutikote?

- Labai nesvarsčiau. Ilgiau truko pasiruošimas kelionei ir išvykimas. Mes su Ainiu pradėjome tvarkyti dokumentus, akreditacijas, sekėsi sunkokai, bet sulaukėme pagalbos iš Lietuvos diplomatų - ambasadoriaus Ukrainoje Valdemaro Sarapino, mūsų Užsienio reikalų ministerijos darbuotojų. Daug žmonių ir institucijų stengėsi mums padėti. Su Taktinės medicinos centru buvau sutaręs, kad paskolins šalmą ir liemenę. Tada skubėjau į Vilnių, kad spėčiau sutartu laiku paimti, ir gavau bičiulio žinutę: „Na, tai „nuplaukė“ tavo kelionė?“ Atsidariau skaityti naujienų internete ir sužinojau, kad Rusija pradėjo aktyvų karą Ukrainoje. O mes turėjome išskristi kitą dieną.

 

- Dėl to kelionę teko atidėti?

-  Ši išvyka buvo atidėta ir nusikėlė į kovo mėnesį. Tada į Ukrainą vyko žmonės, vežantys humanitarinę pagalbą. Ten dirba daug lietuvių savanorių. Vienos organizacijos vadovas Marius Pareščius priėmė mus į ekipažą, ir automobiliu buvome nuvežti į mažą Ukrainos miestelį, iš kurio mus paėmė vietoje dirbantys lietuvių savanoriai, su jais ir leidome laiką Rusijos užpultoje šalyje.

 

-  Balistinius šalmus ir šarvo liemenes turėjote su užrašais „Press“?

- Taip, važiuodami į Ukrainą gavome iš kitos organizacijos. Tiesa, su teritorinės gynybos vyrais lankantis vienoje šios šalies vietoje, užrašus „Press“ teko nusiimti, taip jie patarė.

 

- Kodėl?

- Gynėjų teigimu, už kilometro nuo vietos, į kurią nuvykome, buvo įsitvirtinusios rusų karinės pajėgos. Nuo jų skyrė upelis. Buvome vadinamoje nulinėje zonoje. Kai kare yra taikinys, ne visada verta jį atakuoti, nes naudojama amunicija, atsiskleidžia atakuojančiųjų vieta. Tačiau jei matoma grupė žmonių, kurioje yra žurnalistų, turinčių užrašus „Press“, sprendimo svarstyklės galėtų nusverti į neigiamą pusę ir priešas gali pradėti šaudyti.

 

- Tad su užrašais „Press“ jūs galėjote tapti taikiniais?

- Pasikliovėme rekomendacijomis turinčių patirtį ukrainiečių gynėjais, kad žurnalistai rusams gali būti pretekstas šaudyti.

 

- Lankantis Ukrainoje teko girdėti apšaudymus, slėptis bunkeriuose?

- Slėptis neteko, bet reikėjo visą laiką nepamiršti, kur esi, ir elgtis atitinkamai tai aplinkai. Teko girdėti viršuje skrendančias raketas, tolumoje tratančius ginklus.

 

- Baimės ar nerimo nebuvo, kad galite nukentėti per apšaudymus?

- Nerimui mano kuprinėje vietos nebuvo. Baimės šiek tiek įsidėjau. Kuprinėje reikėjo palikti vietos žinioms, šaltam protui, pasaulio suvokimui.

 

- Socialinio tinklo „Instagram“ jūsų paskyroje mačiau įdėtų nuotraukų iš Ukrainos, vienoje jų – mergina Julija griuvėsių fone. Kaip sekėsi bendrauti ir fotografuoti karą išgyvenančius ukrainiečius?

-  Kalbant apie tą merginą, tai buvo arti siurrealumo. Važiavome pažiūrėti, kur nukrito raketa. Ten pro šalį, parduotuvėje nusipirkusios pieno butelį, dantų šepetėlius ir dar kažką, ėjo dvi merginos. Viena iš jų – Julija. Ji sutiko pabendrauti ir nusifotografuoti. Papasakojo savo išgyvenimus, prisiminimus taip skandžiai ir aiškiai, lyg tuo metu matytų visa tai, ką patyrė, taip ryškiai jie įsirašė jos atmintyje. Tai buvo jautrios akimirkos.     

Ukrainos žmonės buvo linkę bendrauti, nebuvo sunku su jais kalbėtis. Viena mergina, kurią sutikau ir kovo, ir balandžio mėnesio apsilankymų metu, taikos metu buvo sanatorijos administratorė. Prasidėjus karui, ta sanatorija buvo naudojama kaip tarpinė stotelė pavojaus bėgantiems ukrainiečiams, kad turėtų kur sustoti, pernakvoti ir pavalgyti pakeliui į Lenkiją ar Lietuvą. Pirmo mano apsilankymo Ukrainoje metu ji daug plušėjo tokiems žmonėms padėdama. O antrojo apsilankymo metu sanatorija po truputį grįžo į taikos meto gyvenimą tose vietose. Tada bendravaudamas su mergina, pajutau jos emocijas, kad jai sunku grįžti įprastą gyvenimo ritmą. Jos šalyje – karas, ji padėjo daugeliui nuo jo bėgančių žmonių, daug darė dėl Ukrainos. Bet balandžio mėnesį toje įstaigoje jos pagalbos nebereikėjo. Merginai buvo sunku su tuo susitaikyti.

Įsiminė ir lietuviai savanoriai, turintys daug ryžto, entuziazmo ir fizinės ištvermės daryti tai, ką jie daro Ukrainoje.

 

Ukraina 2022

- Dar vienas įdomi jūsų nuotrauka: sunaikinto tilto tarp Irpinės ir Bučos fone -  menininko iš Meksikos Roberto Marquezo paveikslas ir pats kūrinio autorius šalia jo.

- Nuvažiavome į tą vietą jau pakeliui iš Ukrainos antro apsilankymo metu. Dar norėjome padaryti keletą vaizdų. Sustojome. Priėjau prie to tilto, pažiūrėjau – kažkas matyta.

Supratau, kad tas paveikslas buvo Pablo Picasso „Gernikos“ interpretacija. Pažinau iš karto, nes vaikystėje Varėnoje lankiau dailės mokyklą ir ten buvo labai gerai dėstoma dailės istorija. Karo Ukrainoje kontekste paveikslo tema buvo artima.

(1937 metais vokiečių diktatoriaus Hilterio, rėmusio ispanų diktatoriaus Franco režimą, lakūnai subombardavo Gernikos miestą. Šis išpuolis sukrėtė pasaulį ir buvo įamžintas P. Picasso nutapytame paveiksle - aut.)

 

- Kaip Ukrainoje nuspręsdavote, kur, kada ir ką fotografuoti, o ko - ne?

- Kada fotografuoti ir kada - ne, pajusdavau. Daug metų dirbau žiniasklaidoje kaip profesionalas, tad susiformavo konkretus gebėjimų rinkinys, kuris padeda. Negalima sakyti, kad tai darai instinktyviai, bet arti to. Tarkime, ateina mintis paveiksluoti, tada tenka galvoti, daryti tai ar ne. Vienas momentas – etinis dalykas, kitas – saugumo ir aplinkos pasitikėjimo, ypač kovo mėnesį Ukrainoje. Tuo metu buvo tokių vietų, kai kol nesusipažini su visais gynėjais, nepakalbi su jų vadu, negauni jo leidimo, fotoaparato neišsitrauki.

 

- Kad fotoaparatas nesukeltų negeros reakcijos?

- Taip. Todėl kad vaizdinė informacija yra jautrus dalykas.

 

- Kiek kadrų padarėte per apsilankymus Ukrainoje šių metų pavasarį, kiek jų buvo paskelbta?

- Tikrai nežinau. Mano darbo filosofija kiek kitokia – ne kadrus skaičiuoti. Fotomedžiaga, regis, visa paskelbta, videomedžiaga – dar ne visa publikuota.

 

- Kokie, jūsų akimis, labiausiai įsiminti vaizdai ir žmonės, kuriuos pavyko užfiksuoti?

-  Dabar, tai yra po kurio laiko, galvoju, kad svarbiausio vaizdo ir emocijų nepavyko nupaveiksluoti. Mane visada sugraudina kenčiantys ir verkiantys vaikai. Buvo momentas, kai iš taikos metu buvusios sanatorijos, paverstos pabėgėlių priėmimo vieta, išvažinėjo vienas iš autobusų su moterimis, vaikais ir pensininkais. Tuo metu, kai buvau įlipęs į autobuso vidų ir norėjau padaryti kelis kadrus, visų ten buvusiųjų emocijos taip prasiveržė, kad susigraudinau ir pats, todėl nepavyko atlikti savo darbo.

 

- Vis dėlto daug fotografavote Ukrainoje. Kurios, jūsų akimis, nuotraukos svarbesnės ir reikšmingesnės karo kontekste?

-  To autobuso išvykstančiųjų iš sanatorijos. Ten susirinko žmonės, jie gyveno įprastą ir stabilų gyvenimą, bet prasidėjo aktyvūs karo veiksmai, ir jiems teko palikti tai, kas aišku ir suprantama, ir važiuoti į nežinią. Karo tragedija iš esmės pakeitė jų gyvenimą. Nežinia, kur tas juodas vėjas juos nuneš.

 

- Kiek laiko dirbate žiniasklaidos fotografu?

- Profesionali pradžia - bendrovėje „Fotodiena“ 2014 metais. Iki tol buvo kelias į tai. Apskritai nuotraukas žiniasklaidoje pradėjau publikuoti nuo rubrikos „Delfi pilietis“. Labai ačiū tuometei mano lietuvių kalbos mokytojai, kad ji paragino nusiųsti ten fotografijas. Pamenu, tai buvo nuotraukos iš knygų mugės. Ir tas kelias tęsėsi ir nusitęsė tolokai.  Suaugusio kaip žmogaus ir kaip kūrėjo fotografo gyvenimas, kai atsiranda įsipareigojimas padaryti darbą, prasidėjo „Fotodienoje“. Ten brendau kaip fotografas, nepaprastai daug išmokau, turėjau labai geros patirties. Profesine prasme tai gal buvo sunkiausias etapas, bet jis daugiausiai davė.

Portretai. Domanto Pipo nuotraukos

- Patirties įvertinimas turbūt buvo, kai per konkursą „Lietuvos spaudos fotografija“ pelnėte „Auksinius kadrus“ – du 2017 metais naujienų ir portreto kategorijoje bei vieną 2019-aisiais naujienų kategorijoje. Kodėl jums svarbu dalyvauti tame konkurse ir kaip jautėtės įvertintas „Auksiniais kadrais“?

- Dalyvauti pradėjau kažko ieškodamas. Buvau jaunas fotografas tiek amžiumi, tiek suvokimu, tiek patirtimi. Ieškojau gal supratimo, įvertinimo. Pats konkurso „Lietuvos spaudos fotografija“ komisijos darbo stebėjimas labai įdomus. Netgi spengianti tyla komisijos nariams vertinant fotografiją, kai ji nebuvo priimama į kitą etapą, man, kaip kūrėjui, buvo labai svarbi. Komisija labai kompetentinga ir plataus spektro ir žiniomis, ir pažiūromis. Kai nuotrauka patekdavo į kitą etapą, ateidavo dar kitoks supratimas. Tada buvo galima analizuoti, bandyti suprasti, kodėl ji atrinkta vieno ar kito komisijos nario, kokią auditoriją ji gali paveikti. Iš to daug mokiausi. O kai pavykdavo laimėti „Auksinį kadrą“, tiesiog būdavo didelė šventė.

Konkurso Lietuvos spaudos fotografija „Auksiniai kadrai“

- Ar stebite kolegų darbus – tiek žiniasklaidoje, tiek konkurso „Lietuvos spaudos fotografijos“ parodoje?

- Aišku, lankausi konkurso parodose, tuo pačiu susipažįstu su kolegų kūryba, fotografijos tendencijomis, madomis. Žiniasklaidoje skelbiamais kolegų darbais taip pat domiuosi. Apskritai mano susidomėjimo spektras gana platus, skaitant žiniasklaidą neprabėga pro akis kolegų fotografijos, tai man artima ir suprantama sritis. Tiesiog dabar, kai mažai dirbu prie spaudos fotografijos, nebesisuku tame rate, į jų kūrybą galiu pažiūrėti iš kitos perspektyvos. Tai yra labai įdomu, kai galiu prisiminti laiką, kai buvau pats vienas iš jos kūrėjų, ir dabar, kai dirbu prie komercinės fotografijos.

 

Velykžydžiai

Domanto Pipo nuotraukos