Kūrybiškumas yra nieko vertas, jeigu nemoki jo panaudoti
Pokalbis su World Press Photo vykdančiuoju direktoriumi Larsu Boeringu – dekonstruotas fotografijos pasaulis ir jo iššūkiai: „kūrybiškumas yra nieko vertas, jeigu nemoki jo panaudoti“.
Laura Urbonavičiūtė
Neseniai Lietuvoje vykęs Vilniaus fotografijos rato festivalis šiemet sulaukė įdomių svečių. Greta daugybės talentingų fotografų savo paskaitas konferencijoje skaitė ir nevyriausybinės organizacijos, fondo remiančio fotožurnalistiką visame pasaulyje, World Press Photo (WPP) vykdantysis direktorius Larsas Boeringas kartu su rašytoju, dėstytoju ir vizualiosios žurnalistikos tyrėju Davidu Campbellu. Praėjus šiek tiek laiko po festivalio susitinku su Larsu WPP organizacijos namuose – Amsterdame, pasikalbėti apie festivalį ir pasvarstyti, kokia ateitis laukia fotožurnalistikos. Savo paskaitose jis mėgsta juokauti, kad jokiu būdu nėra fotografas, tačiau su pasimėgavimu vardina jį įkvėpusius istorijų pasakotojus: svarbiausia, kad fotografijos misija būtų didesnė negu pati fotografija, – sako jis ir pamini Tado Kazakevičiaus sukurtą ciklą Tai, ko nebebus, – tai nuostabus dokumentas, kurį lietuviai brangins po daugybės metų.
World Press Photo vykdančiuoju direktoriumi tapote 2015 metais ir tuomet išsikėlėte naujus tikslus sau ir organizacijai. Kokie buvo tie tikslai ir ar pavyko juos įgyvendinti?
Norėjau, kad organizacija taptų atvira platesnei publikai, įtrauktų daugiau žmonių. Idėja, kurią turėjau tuo metu buvo formuoti organizaciją, kaip idėjų centrą (think tank – angl.). Galbūt ši koncepcija skamba kiek senamadiškai, todėl dabar tai pavadinčiau savotišku bičių aviliu, į kurį visos bitės atskrenda gaminti medaus. Klausimas iškyla, o kas yra šio avilio bičių karalienė? Tai, žinoma, taip pat yra metafora, nes karalienės nėra ir turėtume dirbti visi kartu. Manau, kad šiuos tikslus pasiekiau. Man taip pat buvo labai svarbu padėti tinkamus pagrindus, tam, kad galėtume tapti modernūs ir augti (vienas pavyzdžių – konkurso taisyklių ir etikos normų atnaujinimas – aut. past.). Mums svarbu plėstis ir internetinėje erdvėje, todėl pradėjome leisti „Whitness“ publikaciją, kuri buvo labai sėkminga. Stengiamės atsisakyti visiško neutralumo, mes turime turėti balsą ir poziciją. Manau, kad ir ateityje turime kalbėti apie iškylančias problemas garsiai. Toks būtų mūsų iššūkis 2018 metams.
Kokie yra World Press Photo ateities planai?
Labai vertiname visus rėmėjus ir partnerius, kurie mums padėjo ir padeda, tačiau vienas iš ateities iššūkių yra įsitvirtinti rinkoje kaip socialinei įmonei (social enterprise –angl.). Norime užsidirbti ir uždirbti darydami reikalingus ir gerus projektus, todėl iššūkis yra sugebėti save išlaikyti. Tai galime pasiekti skatindami spartesnį organizacijos augimą, tarkime, JAV, kurioje jau esame įsteigę fondą. Turime nuostabią galimybę bendradarbiauti su geriausiais pasaulio fotografais, todėl turime padėti vieni kitiems dirbti tam, kad pasaulis pamatyti svarbias istorijas. Taip pat daug dirbame su vietinėmis vyriausybėmis, nes jų pagalba į skirtingas pasaulio šalis atvežame kasmetines parodas, kartais jas taip pat nuomojame. Didžiausias iššūkis yra balansuoti visus šiuos dalykus ir užtikrinti organizacijos nepriklausomybę.
Aš manau, kad jeigu sugebi vertybes, kurias propaguoji, „paversti“ pinigais, tuomet eini teisinga kryptimi, nes jeigu neturi vertybių, kuriomis remdamasis gali ieškoti finansavimo – tuomet pats finansavimas tampa problema. Svarbu suvokti, kas esi ir koks tavo tikslas. Tik tuomet tai, ką darai propaguoja tam tikras vertybes ir sukuria naudą. Mūsų užduotis –propaguoti organizacijos vertybes tam, kad dar daugiau žmonių susidomėtų įsitrauktų į mūsų veiklą. Manau, kad ir šiuo klausimu mes augame, sulaukiame vis daugiau dėmesio. Tai ypač svarbu šiame amžiuje, kuomet politika meta iššūkį žiniasklaidai. Manau, kad mūsų organizacija žmonės pasitiki, nes žino kad čia gaus patikimą ir skaidrią informaciją.
Užsiminėte apie žiniasklaidai metamus iššūkius šiandien. Kokią matote žiniasklaidos ateitį?
Žiniasklaida yra sutrikusi ir – nors fotografija klesti – fotografai dažnai ne. Ši medijų sutrikimas, paveikia visas kūrybines industrijas. Kartais tai padeda, tačiau, jeigu atvirai kalbėsime apie fotožurnalistus, komercinius fotografus, šis procesas vyksta jau keletą metų ir daugelis to paprasčiausiai nepripažįsta. Tai yra viena iš problemų. Tuo pačiu matau daug fotografų, kuriems puikiai sekasi, taigi dabartinė situacija ne visuomet atrodo teisinga. Vis dėlto, reikia studijuoti sėkmingus fotografus tam, kad suprastume, ką jie daro teisingai, kodėl jiems sekasi. Tai nėra lengva profesija, viena iš priežasčių tam yra faktas, jog video- žiniasklaidos rinkoje dominuoja vis labiau. Naujoje medijų teritorijoje organizacijos renkasi ir investuoja į tai. Taigi, netgi jeigu pinigai fotografijai išlieka tie patys (nors nemanau, kad taip yra) video- tampa galingesniu įrankiu ir tai apsunkina situaciją fotožurnalistams ir fotografams, kurie turi tapti vizualiosios žurnalistikos profesionalais. Vis dėlto, ne visi turi galimybes, gebėjimus ir norą tam. Taigi, štai ir iššūkis: kaip padėti šiems žmonėms prisitaikyti naujoje rinkoje.
Viename savo interviu esate minėjęs, jog fotožurnalistikos profesionalus matote kaip konservatyvius kūrėjus. Ar manote, kad fotografų bendruomenė sugeba prisitaikyti prie dabartinės rinkos?
Prisitaikyti arba išnykti... Netgi norėdamas išlikti tame pačiame lygyje, kuriame esi, turi nuolatos keistis. Taigi, jeigu nesi atviras pokyčiams – esi pasmerktas. Jeigu gali bent šiek tiek keistis, tuomet judi reikiama kryptimi. Jeigu judi į priekį ir atsikratai konservatyvumo, suvoki tuos pokyčius, prie kurių svarbu prisitaikyti tau. Nesakau, kad visi turime užsiimti socialinėmis medijomis, ar daryti kitką, ne, kiekvienas turi išsibandyti dalykus ir suvokti, kas veikia jiems. Nėra vieno verslo modelio. Turi rasti tai, kas veikia tau. Taigi, nors konservatyvumas yra problema, tačiau verslumo trūkumas yra dar didesnė. Vizualių žurnalistų svarba yra didžiulė, tačiau tie žmonės dažnai nuvertina save. Pridėjus nedidelį biudžetą, atrodo, jog turime situaciją, kurioje visos pusės pralaimi. Fotografai dažnai kreipiasi į mane patarimo ir aš jiems padedu išsiaiškinti finansinius dalykus. Pavyzdžiui, vienas geriausių olandų politikos fotografų dažnai buvo prašomas skaityti paskaitas. Jis visuomet už tai gaudavo butelį raudono vyno ir 100 eurų. Vis dėlto, pasiruošimas paskaitoms kainuoja daug laiko ir pastangų. Taigi, aš jam patariau, jog kitą kartą, kuomet žmonės skambins jis turėtų atsakyti, jog raudono vyno butelių turi užtektinai, ir, kad jo kaina yra 500 eurų. Jis abejojo sakydamas, kad negali tiek prašyti, nes dažniausiai organizacijos neturi pinigų. Tuomet patariau jam pasvarstyti: ar geriau skaityti 10 paskaitų po 100 eurų ar 3 paskaitas po 500. Juk tuomet užsidirbi daugiau pinigų ir išeikvoji mažiau laiko. Vėliau jis man padėkojo sakydamas, kad užsidirba daugiau pinigų iš paskaitų nei anksčiau ir turi galimybę pasakyti „ne“. Taigi, nuvertindami savo galimybes, pinigų taip pat neužsidirbsime.
Iš kur atsiranda toks mąstymas, savęs nuvertinimas?
Fotografai daugelį metų buvo tiekėjai. Jie dirbo organizacijoms, kurios turėjo pinigų. Projektams buvo skirtas biudžetas. Fotografai turėjo pinigų šaltinį. Dabar, nors pinigų šaltinis vis dar yra, projektai nebėra finansuojami taip, kaip anksčiau. Taigi, kai kurie fotografai finansavimo pradėjo ieškoti kitur ir tapo versliais. Kiekvienam svarbu žinoti, koks yra tavo valandinis atlygis, koks minimalus atlygis, kiek tau reikia užsidirbti tam, kad išgyventum, tam, kad galėtum sutaupyti ar investuoti. Taigi, jeigu negauni tokio užmokesčio, kurio reikalauji, turi pasakyti „ne“ arba turi prisitaikyti prie situacijos ir daryti savo projektus už kiek mažesnes lėšas. Niekas neturi dirbi nemokamai. Sakyti „ne“ yra labai geras dalykas.
Dažnai sakau, kad fotografijos mokyklos nėra būtinos. Žmonėms nebereikia fotografijos mokytis ketverius metus. Fotografiją gali išmokti gana greitai. Mokytis reikia marketingo, verslumo. Mėgstama sakyti, kad viskas visuomet yra apie kūrybą, tačiau kūrybiškumas yra nieko vertas, jeigu nemoki jo panaudoti.
Kokią matote fotožurnalistikos ateitį?
Žurnalistika visuomet egzistuos. Fotografija yra svarbi, tačiau kalbame ne tik apie ją. Aš skatinčiau kalbėti ne apie fotožurnalistiką, o apie vizualiąją žurnalistiką. Vizualioji žurnalistika yra tai, kas turi ateitį ir fotografija yra jos dalis, tačiau tai nėra pagrindinė dalis. Fotografija veikia kaip pokalbio pradžia, būdas įtraukti žmones į istoriją. Vis dėlto, svarbu fotografijas susieti su kita informacija, kaip video-, statistika, tekstu.
Mes turime tris problemas savo pavadinime: World – pasaulis, kuris yra didelis. Jeigu iš tiesų norime kalbėti apie pasaulį turime būti aktyvūs visur ir mūsų tikslas yra prisiliesti prie visų pasaulio šalių bent vieną kartą. Nesvarbu – tiesioginiu būdu ar edukacija, paroda ar paskaita. Press (spauda – liet.). Kas yra spauda šiomis dienomis? Spaudos koncepcija egzistuoja remiantis nusisenėjusiomis normomis, kaip, pavyzdžiui, laikraščiai, tačiau spauda yra kai kas daug daugiau šiomis dienomis. Taigi, turime rasti būdą, kaip neįstrigti senamadiškose koncepcijose. Photo – fotografija, yra nejudantis vaizdas, tačiau pasaulis ir vaizdas yra dinamiškas. Jeigu jis juda –jis laimi. Taigi matai, „WPP“ turi daugybę iššūkių savo pačios pavadinime, tačiau argi tai nėra nuostabu?
Kadangi tarsi dekonstravote WPP organizaciją, kokias problemas joje matote?
Tai organizacija, kurioje tu nuolatos turi balansuoti tarp veiksmo ir stabilumo. Jeigu nesi aktyvus, yra labai lengva užstrigti. Jeigu užstringi – pradedi griūti. Nuolatinis aktyvumas reiškia tam tikrą mąstymo būdą. Vis dėlto, jeigu tau gerai sekasi yra labai lengva atsipalaiduoti, atsilošti ir įsivaizduoti, kad viskas yra gerai. Tai, ką mes darome yra labai svarbu – mes publikuojame istorijas, kurios yra svarbios, tačiau tai nėra pagrindinis žmonių poreikis. Taigi, jeigu nori, kad žmonės susidomėtų mūsų veikla, turi būti labai aktyvus ir visuomet šiek tiek balansuoti ant bedugnės krašto.
Ar manote, kad kažkas panašaus buvo nutikę WPP, kol nebuvote paskirtas vykdančiuoju direktoriumi?
Tam tikra prasme taip, kai pradėjau šį darbą aš pasakiau, kad dirbsiu tik su sąlyga, jog pradėsime keistis ir tapsime aktyvesni. Organizacijai sekėsi gerai, tačiau nebuvome stiprūs visuose aspektuose ir pradėjome prarasti savo poziciją. Manau, kad šiuo metu mūsų publika auga ir veikiame geriau, negu iki tol. Galų gale, turi būti labai budrus, žmonės turi turėti tave omenyje, tu turi įsipareigoti savo publikai, o ne atvirkščiai.
Nuotraukos, kurios laimi WPP – kokios svarbos yra tų nuotraukų istorijos? Žinau, kad pirminę atranką praeinančios fotografijos yra vertinamos remiantis tik vaizdu. Vis dėlto, ar vėliau, komisija svarstydama fotografijas, kurios turi potencialą laimėti, prioretizuoja tam tikras istorijas, kuriuos duotuoju metu yra aktualios?
Šį savaitgalį atidariau parodą Hilversume, kur vedžiau ekskursiją 100 muziejaus draugų. Pasaulis yra kupinas istorijų, pozityvių ar sudėtingų. Po parodos žmonės stebėjosi, kiek daug jos metu sužinojo, todėl taip, „WPP“ tam tikra prasme yra publikavimo platforma. Mes taip pat publikuojame istorijas „Witness“ žurnale, publikuojame ir jaunų fotografų darbus, kurie dalyvauja mūsų edukacijos programose. Tarkime, sukurdami konkurso kategoriją Environment (aplinka – angl.) tam tikra prasme išreiškiame savo poziciją. Kiekvienais metais konkurso metu sulaukiame puikių darbų, kurių nėra matę galbūt 70% populiacijos. Kita pusė mūsų darbo yra padėti šioms istorijoms būti išgirstoms.
Kitas svarbus mūsų darbo aspektas yra įvairovė. Svarbu, kad moterys dalyvautų konkurse. Praeitais metais sulaukėme viso labo 15% moterų darbų. Manau, kad tai absurdiška. Šiemet skatiname moteris fotografes siųsti savo nuotraukas aktyviau. Jaučiu, kad nešame atsakomybę prieš save pačius, savo publiką ir fotografus. Vis dėlto, šis klausimas liečia ne tik vyrus ar moteris, jis taip pat susijęs ir su globalizacija. Kokie yra geriausi istorijų pasakotojai Afrikoje ar Azijoje? Kokius žinome Australų fotografus? Vakarų Europos ir JAV dominavimas žiniasklaidoje yra labai stiprus. Žinoma, tai yra dalis mūsų palikimo, kurio negalime pakeisti, tačiau galime pakeisti ateitį.
Pakeitus ir papildžius WPP konkurso etikos kodą ir taisykles procentas diskvalifikuotų fotografų nesumažėjo. Kodėl taip yra ir kaip spręsti šią problemą?
Didelė dalis diskvalifikuotų fotografijų yra kvailos klaidos, netinkama postprodukcija. Fotografai pamiršta dalykus, kurie buvo pakeisti ar atsiunčia blogus failus. Mes stengiamės pabrėžti, kad šis konkursas yra žurnalistinis ir mes vadovaujamės pagrindinėmis žurnalistinės etikos taisyklėmis, taip pat skatiname fotografus būti budriais šiuo klausimu. Jeigu taisyklėms nepritari ar su jomis nesutinki, neprivalai siųsti fotografijų konkursui, nors visi yra laukiami. Kol kas nemačiau fotografų, kurie tyčia bando mus apgauti. Etikos iššūkiai yra ne tik postprodukcijoje, tačiau ir fotografo darbo procese. Mes negalime atsakyti už tai, kaip dirba fotografai, tačiau mums tai rūpi. Taigi, mes galvojame, jog tie 20% procentų diskvalifikuotų fotografų yra natūralus ir normalus skaičius, nors žinoma, norime, kad šis procentas mažėtų. Tam reikia užsiimti edukacija ir skleisti žinią.
Manau, kad fotografai dažnai postrpodukciją suvokia tarsi savaime suprantamą procesą. Tam tikras pokytis mąstyme yra būtinas.
Žinoma, tačiau suvokimas, kad fotografai yra šventieji taip pat yra absurdas. Tiek aš, tiek tu, tiek visi kiti žinome, kad tai yra ne tiesa. Mes visi žinome per daug, nors ir nekalbame apie tai. Kai kažkas pagaunamas, jie pradeda teisintis vadindami save menininkais, tačiau man nerūpi kaip save vadini, jeigu įsipareigoji dirbti kaip žurnalistas ar kurti žurnalistinius produktus, tada žinai, kad šiame darbe yra tam tikros ribos. Noriu, kad fotografai dirbtų skaidriai, kai esi skaidrus, neturi ko slėpti. Niekas nelaukia tų didelių skandalų, tačiau jie yra labai svarbūs, nes pačiam fotografų burbule visi kalba apie juos, tačiau žmonės už tos bendruomenės ribų nieko nežino. Mes, kaip organizacija, turime atsakyti už save, tačiau nešame atsakomybę ir už industriją.
Kodėl niekas garsiai nekalba apie problemas, egzistuojančias fotožurnalistų bendruomenėje?
Tai meta iššūkį mantrai, kad fotožurnalistai yra neliečiami, arba kad jie yra labai svarbūs, ypatingi. Deja, niekas etikos ir darbo taisyklių patys sau nesusikūrė. Profesionalai dažnai prisitaiko prie jau esančių taisyklių, ateinančių iš organizacijų, agentūrų ir tai per pastaruosius 80-60 metų tapo tam tikra tendencija. Taigi, kai šioms nusistovėjusioms taisyklėms ir normoms yra metamas iššūkis, tu kvestionuoji ne tik kolegas, tačiau ir pats save.
Aš taip pat jaučiu, kad fotožurnalistai yra tarsi gauja. Tu saugai savo gaują. Bet kas, kas jai meta iššūkį yra priešas. Bet tai yra pavojinga, nes gauja leidžia tam tikrą elgesį kuris anksčiau ar vėliau pakenks jai pačiai.
Neseniai pirmąkart lankėtės Lietuvoje, Vilniaus fotografijos rato festivalyje. Kokie įspūdžiai, mintys po jo?
Festivalis turi didelį potencialą, kuri turime išnaudoti ir man patinka idėja kviesti fotografus iš viso pasaulio, tačiau problema tame yra ta, kad pasaulyje fotografų ir istorijų yra daug daugiau negu Lietuvoje. Tas pats nutinka ir Olandijoje. Šalis yra labai maža, o pasaulis už jos ribų yra didelis. Nors kitų šalių fotografai suteikia yra puikią galimybę mokytis vieniems iš kitų, tačiau labai svarbu susikoncentruoti į lietuvius istorijų pasakotojus. Svarbu padėti jauniems fotografams. Jiems reikia suteikti erdvės ir balso, jie turi būti dalis programos. Svarbu pasitikėjimas Lietuvos fotografija, pasitikėjimas savimi. Mąstyti reikia plačiau. Ir, nors tai baugina, o pinigai visuomet yra problema, tačiau žmonės visuomet norės prisidėti prie prasmingų projektų. Išnaudokite tai.
Minėjote, kad nuolatos konsultuojate fotografus.
Per 15 minučių aš galiu duoti paprastą patarimą, kuris pakeistų fotografo profesionalų gyvenimą. Ir, nors tai skamba kiek pagyrūniškai, dievinu šį darbą. Kartais žmones, atėjusius pas mane aš provokuoju, kartais priverčiu galvoti. Daug dalykų darau užkulisiuose ir noriu toliau tai daryti. Jaučiu didelį poreikį duoti atgal, nes pats labai daug gaunu iš fotografijos. Manau vienas puikių dalykų mūsų bendruomenėje yra tai, kad daugybė žmonių yra labai lengvai prieinami ir norintys dalintis savo patirtimi, kontaktais. Tiek daug informacijos ir patarimų yra prieinama labai paprastai ir nemokamai. Nebūkite drovūs, tiesiog klauskite.
Ką kartojate fotografams vėl ir vėl?
Ko lauki? Tiesiog daryk tai, ką nori daryti. Yra daugybė žmonių darančių panašius dalykus, tačiau tik tu vienas gali būti tuo, kuris didžiuosis savo projektu ir kalbės apie jį garsiai. Žinok kiek esi vertas. Kiek nori užsidirbti? Niekas tau nieko neduos, su daugybe iššūkių susiduri kiekvieną dieną. Išmok su jais tvarkytis.
Ar norėtumėte kažką pridurti pabaigai?
Į fotografijos ateitį žiūriu pozityviai. Mes dar net nepradėjome. Po170 metų tampame šiek tiek labiau subrendę. Bus įdomu, mes būsime sutrikę ir keisimės, tačiau žmonės visuomet mylės fotografiją.
