Lietuvos fotožurnalistika dano akimis


(Fabian Fiechter )

Pokalbis su Sørenu Pagteriu. Lietuvos fotožurnalistika dano akimis

 

Užeik, – Sørenas atidaro savo kabineto duris Danijos medijų ir žurnalistikos mokykloje (Danish School of Media and Journalism (DMJX), – užbaigsiu vieną darbelį ir galėsime pasikalbėti. Sørenas Pagteris – dėstytojas ir fotožurnalistikos departamento vadovas, fotografas ir įvairių konkursų žiuri narys, buvęs ir Vilniaus fotografijos rato festivalio svečias bei 2014 metų festivalio konkurso jauniesiems fotografams „Namų darbai“ mokytojas.

 

Danijos medijų ir žurnalistikos mokykla, įkurta 1970-ųjų metų pradžioje nuo to laiko gerokai išsiplėtė, o šiais metais, fotožurnalistikos edukacija Danijoje minėjo 25 metų sukaktį, kurios proga, DMJX fotožuralistikos skyrius surengė studentų fotografijų parodą – Life Exposed. Gimtadienio šventės bei parodos Kopenhagos fotografijos festivalyje proga, įsmukau į Søreno kabinetą pasikalbėti apie fotožurnalistiką.

 

Søreno kabinetas šviesus, pilnas knygų ir fotografijos albumų. Ši popietė, reta laisvo laiko minutė Sørenui, kurią jis paskyrė mūsų pokalbiui. Mums besišnekučiuojant kartas nuo karto į duris pasibeldžia jo studentai: Šiandieną jie turi priduoti savo darbus, – šypsosi jis išblaškytas vienos studentės, kuri atnešė dėstytojui savo fotografijų knygą, paruoštą atsiskaitymui – tai kur mes baigėme?

 

Dėstote Danijoje, tačiau esate susipažinęs ir su fotožurnalistika Lietuvoje. Kuo skiriasi šių šalių fotografija?

 

Manau, kad pagrindinis skirtumas tarp Lietuvos ir Danijos yra patirtis, žinios. Danijoje ši mokykla egzistuoja jau 25 metus, tačiau netgi prieš tai turėjome neblogą spaudos fotografijos išsilavinimą.. Per tiek metų išvystėme suvokimą, kad fotografijoje svarbu ne tik technika, tačiau ir turinys. Kiek žinau, Lietuva pradeda žengti šiuo keliu. Dauguma lietuvių yra savamoksliai arba atlieka praktiką, dirba su kasdienėmis naujienomis. Taigi visos kitos fotožurnalistikos rūšys, gebėjimas kalbėti apie savo darbus yra kažkas, kas dar turi išsivystyti, užaugti Lietuvoje.

 

Jeigu palygintume Daniją ir Lietuvą, tai Lietuva yra maždaug 10-20 metų atsilikusi nuo Danijos. Lietuviai turi puikius įgūdžius kalbėti apie meninę fotografiją, tačiau jiems vis dar trūksta žinių fotožurnalistikoje.

 

Kalbėdamas paminėjote spaudos fotografiją. Ar yra skirtumas tarp spaudos fotografijos ir fotožurnalistikos?

 

Manau, kad skiriasi supratimas apie fotografiją. Tarkime, vienas geriausių Danijos fotografų Jan Grarup studijavo spaudos fotografiją, tačiau neapibūdinčiau jo kaip tradicinio spaudos fotografo, greičiau vadinčiau jį fotožurnalistu. Manau, kad viskas iš tiesų priklauso nuo žodžių ir kaip juos interpretuojame.

Galime sakyti, kad spaudos fotografas yra žmogus, fiksuojantis įvykius. Fotografas žino, kaip tai padaryti, kaip kompoziciškai sudėlioti kadrą ir pasinaudoti gražia šviesa, o atlikus darbą grįžti atgal į redakciją ir tiek. Tuo tarpu fotožurnalistai patys ieško ir vysto istorijas, pasakoja jas daugiau negu viena nuotrauka, jos tampa kompleksiškesnės, subjektyvesnės.

 

Jeigu žiūrime į tarptautinę situaciją dabar, tai spaudos fotografais vadiname fotožurnalistus, o pastaruosius – dokumentikos fotografais... Tai yra tam tikras terminų supratimas, tačiau jis nuolatos keičiasi. Mano supratimu nėra svarbu, kaip save vadini, svarbu tai, ką darai.

 

Taigi, koks skirtumas yra tarp savamokslio fotografo, kuris savo įgūdžius įgijo praktikuodamasis ar dirbdamas nuo to, kuris studijavo fotožurnalistiką?

 

Man patinka savamoksliai fotografai, mes jų mokykloje turime daug, nes jie ateina su nauja energija, nauju matymu, jie kvestionuoja nusistovėjusias 5 – 10 metų praktikas. Visi šie dalykai yra labai sveikintini, mes mokykloje būname kartas nuo karto papurtomi, mūsų statiškas požiūris keičiasi tokių studentų dėka.

 

Vis dėlto, iššūkis tokiems žmonėms yra suvokimas, kad galima tobulėti ir atsispyrus nuo jų turimo požiūrio taško. Gerai būti šiek tiek anarchistišku, tačiau turi sugebėti sugerti naujus dalykus, mokytis iš kitų žmonių praktikos. Pasinaudojus turima energija yra svarbu išmokti fotografijos žodyno, nes mano nuomone, tai yra pagrindinis būdas vystyti savo fotografiją. Žinoma, galima ją tobulinti praktikoje, tačiau turime išmokti ir kalbėti apie savo darbus. Tai ir yra svarbiausias mūsų iššūkis. Asmeniškai aš labai nemėgstu fotografų, kurie sako, kad jiems nereikia kalbėti apie savo darbus, nes jų fotografijos kalba už juos. Ne, jos to nedaro, tai nėra įmanoma. Fotografija be teksto tampa tiesiog nuotrauka, o nuotraukas gali daryti kiekvienas, tačiau tai nėra fotožurnalistika.

 

Ar fotografams dažnai sunku kalbėti apie savo darbus?

 

Manau, kad taip. Kalbėti apie fotografiją nėra lengva, nes tai labai subjektyvus, emocionalus dalykas. Kiekvienąkart yra paprasta pradėti kalbėti apie šviesą ar kompoziciją, tačiau svarbiau yra sugebėti rasti žodžius apibūdinti tai, ką tie dalykai sukuria fotografijoje, ką jai suteikia. Tarkime kokius jausmus tavo naudojama kompozicija sukuria žiūrovui – nerimą ar džiaugsmą?

 

Kokius bruožus turi turėti geras fotografas?

 

Manau yra 3 svarbiausi dalykai. Pirma – smalsumas. Turi domėtis menu, filmais, knygomis. Turi visuomet norėti mokytis ir tobulėti. Antra – drąsa. Ne todėl, kad turi nuolatos fotografuoti nelaimes ar karą, tačiau kaip fotografas esi nuolatos matomas. Kiekvienąkart kai fotografuoji žmonės tave pastebi, kiekvienąkart pamačius tavo nuotraukas žmonės mato, kaip arti buvai prie žmogaus, jo namų, gyvenimo. Trečia, turi jausti nuoširdžią pagarbą ir susidomėjimą žmonėmis. Negali fotografuoti žmonių ir jų gyvenimų jeigu tau jie nuoširdžiai nerūpi.

 

Kokias profesionalias kvalifikacijas turi turėti fotožurnalistas?

 

Fotografas turi būti atviras įvairiai veiklai. Negali tikėtis išgyventi darydamas tik vieno tipo darbą, turi būti atviras tokiems darbams kaip rašymas, mokymas, asmeniniai projektai, vestuvės ir kita. Turi rasti savo paties balansą tarp to, kas domina tave ir to, ką darydamas gali išgyventi. Vis dėlto manau, kad tai svarbu visiems, net tik fotografams. Daug industrijų, tokių, kaip dizaino, kino ar architektūros yra būtent tokios. Fotografų kiekis redakcijose mažėja, tačiau fotografo profesijoje visuomet visko buvo po truputį. Turi gebėti daryti ne tik fotografijas, bet ir susikurti personą, išmokti save reklamuoti, sukurti savo prekės ženklą.

 

Pakalbėkime apie fotožurnalistikos etiką. Kaip galime spręsti fotografijų manipuliacijos problemas?

 

Visų pirma mes turime pripažinti, kad niekuomet neišspręsime šio klausimo. Kiekvienas konkursas, kiekviena medija turi nuspręsti, kaip jie nori publikuoti savo fotografijas. Jeigu, tarkime, organizacija World Press Photo nustato tam tikras taisykles ar etikos kodeksą, tai yra jų sprendimas. Jie tų sprendimų nedaro viso pasaulio vardu, tai sprendimas, kuris priklauso jiems.

 

Kartais mes nesuprantame, kad jeigu World Press Photo kažką nusprendžia ar paskelbia metų nuotrauką, tai nereiškia, kad tokia turi būti visa likusi industrija. Iš esmės aš sutinku su dauguma organizacijos sprendimų, nes manau, kad nesvarbu kaip save vadini, dokumentikos fotografu ar fotožurnalistu, esi žurnalistikos industrijoje ir tai tave įpareigoja nemeluoti. Aš dažnai fotožurnalistiką palyginu su rašymu. Jeigu esi žurnalistas ir rašai, negali išgalvoti citatų ar aprašyti įvykio, kurio nebuvo. Tas pats yra ir su fotografija. Nepaisant to daug fotografų daro savo asmeninius projektus, kuriuose, manau, nėra blogai panaudoti tam tikrus dalykus. Toks darbas nėra žurnalistinis, jį galima būtų palyginti su novele arbe esė. Bet kokiu atveju turi būti skaidrus ir atviras apie savo darbo metodus.

 

Ar svarbus yra medijų raštingumas? Ar turėtume šviesti visuomenę žurnalistikos, fotožurnalistikos klausimais?

 

Danijoje po 9 klasės vaikai turi egzaminus, po kurių pereina į gimnazijas. Tarp rašymo, literatūros ir kitų dalykų yra spaudos fotografija. Tai reiškia, kad visi vaikai yra mokomi spaudos fotografijos, žurnalistinės etikos, socialinių medijų. Keletą kartų esu mokęs devintokus, nes parašiau dalį šios mokymo programos. Buvo labai įdomu išgirsti jų atsakymus, pamatyti, kaip jie žiūri į socialines medijas. Jie turi kitokį supratimą, kur kas geriau suvokia dalykus kurie yra tiesa, ir kurie ne. Jeigu jie pamato kokią juokingą nuotrauką ar filmuką, jie juokiasi, tačiau mano, kad tai nėra tikra. Devintokų suvokimu socialinės medijos ir realybė yra atskiri dalykai. Šiuolaikiniai vaikai daug labiau kvestionuoja tai, ką mato.

 

Kitas įdomus dalykas, kuris dabar šiek tiek keičiasi, yra nežinojimas, kaip sunku yra ištrinti fotografiją, įkėlus ją į internetą. Vis dėlto suvokimas, kas yra internetas ir socialinės medijos, pamažu keičiasi. Manau jauni žmonės yra kur kas gudresni negu mes galvojame.

 

Kas tau buvo sunkiausia pradėjus dėstyti?

 

Sunkiausia buvo suvokti, kad mano mokymas neturi būti apie kažką konkretaus. Galvojau, kad žinau, kaip mokyti, kas tam tikra prasme buvo tiesa, nes galėjau dėstyti, kaip išryškinti nuotrauką, ją apkarpyti, kaip ją sukomponuoti, panaudoti tam tikras kameros technikas ir panašiai, tačiau negalėjau išmokyti turinio. Užtrukau ne vienerius metus mokydamasis nekalbėti apie tai, kaip nuotrauka atrodo, o tai, kokią žinutę ji siunčia. Ir tai išlieka pačiu įdomiausiu dalyku.

 

Dabar man iš tiesų yra atvirkščiai, pati fotografijos gamyba, technika tapo sudėtingesnė, nes dabar žinau, apie ką kalbu kai kalbu apie turinį, tačiau nesu toks geras technine prasme, nebefotografuoju taip dažnai, kaip anksčiau. Kas iš tiesų yra šiek tiek juokinga, anksčiau nesu apie tai pagalvojęs.

 

Ko lietuviai fotožurnalistai galėtų pasimokyti iš danų?

 

Labai svarbus dalykas yra bendruomenė. Danijoje yra labai nedaug fotografų kurie apkalba, nepadeda kitiems. Ir visiškai nesvarbu, ar esi jaunas bepradedantis fotografas, ar gerai žinomas pasaulyje. Danų fotografų bendruomenė yra viena didelė šeima padedanti vieni kitiems. Negali tapti fantastišku fotografu vienas. Gali tapti geru fotografu, tačiau netapsi fantastišku.

 

Subjektyvus, intymus istorijų pasakojimas taip pat galėtų išsivystyti Lietuvoje. Daugelis projektų yra labai tiesioginiai: gauni tai, ką matai. Nėra jokio papildomo sluoksnio, jokio asmeninio požiūrio. Daug darbų ateina iš tradicinės naujienų fotografijos ar reportažo.

 

Tarkime, kuomet buvau Vilniaus fotografijos rato festivalio Namų darbų vertintoju, laimėtoja pasirinkau fotografės iš Baltarusijos darbą: ji darė istoriją apie neregę moterį, visos jos fotografijos buvo beveik juodos ir žiūrėdamas į jas turėjai ieškoti moters silueto. Tai buvo kasdienio gyvenimo reportažas, tačiau aš pasirinkau jį todėl, kad žiūrėdamas į fotografijas jaučiausi lyg pats būčiau aklas. Ji turėjo idėją, kaip papasakoti istoriją vizualiai, net jeigu nuotraukos fotografine prasme ir nebuvo pačios geriausios.

 

Dėkoju už pokalbį! Ar norėtum ką nors pridurti pabaigai?

 

Tiesą sakant, taip. Fotografija niekada nebuvo svarbesnė ar labiau vertinama. Galbūt mes ir susiduriame su problemomis industrijoje, tačiau fotožurnalistika niekada nebuvo tokia svarbi kaip dabar.

 

Fotografijų autoriai / Authors of the pictures: Mikkel Berg, Fabian Fiechter, Claus Rasmussen, Jonas Staselis, Bruce Strong.

 

DMJX (Danish School of Media and Journalism) 25-mečio jubiliejinė paroda Life Exposed 2017 metų Kopenhagos fotografijos festivalyje: