Straipsnis

Kaip šiuolaikiniame medijų pasaulyje reiškiasi moters vaizdinys, kas jį kuria, ar tai klasikinis vyro fantazmas, ar atostoginės moterų asmenukės gęstančios saulės liepsnose? Įprasta manyti, kad moters paveikslą kuria vyras. Įsivaizduojamos ar realios moters dėka jis surenka išbarstytas savo kūno, sąmonės ir jausmų dalis į visumą, šlifuoja savo narcizistinį „aš“, kuria „esminį lyčių skirtumą“.

Moteris lieka už šios „kūrybos“ ribų, ji – tik nebyli stebėtoja arba abstraktus mito fragmentas. Tyli skaudi gimdančios Žemynos dejonė, bevaikės pamišusios Laumės kliedesys, priekaištaujantys Laimos pranašavimai, žinoma, dar bjaurios Giltinės šypsnys arba čaižiai skalijanti Žvėrūna. Galbūt dar užguita Austėja ar erotiška Saulė, tačiau dažniausiai tik šio į beformes skeveldras ir į pasąmonės traukulius subyrėjusio, sukarikatūrinto, „išdievinto“ panteono likučiai. Jie išsibarstę po šiuolaikinio meno, pornografijos, reklamos, mados pasaulius, jie sklendžia žiniasklaidos ekranų paviršiais, jie netikėtai  nusileidžia į paryčių sapnus. Žiūrėk, jau šie kentauriški fragmentai ir atgijo, sulipo hibridinėje muzikinio vaizdo klipo kompozicijoje, prabilo pribloškiančia erotizuotos reklamos ikonų vilione, atsitiesė jaukių šeimyninių šnabždesių atmosferoje.

Pramuštgalvė medžiotoja Medeina prasmego šampūno etikečių, žurnalų viršelių, kramtomosios gumos plakatų, kičinių paveikslėlių klampynėje. Jei pagoniškų deivių atgimimą galima būtų sieti su pornografijos, reklamos, mados vertėmis, moteriškus degradavusios krikščionybės personažus galima būtų priskirti graudžių muilo operų serialams, tradicinėje Lietuvos dailėje figūruojančioms kentėtojoms ir „amžinu liūdesiu“ paženklintoms lietuviškos popmuzikos solistėms. Tai archetipinė, savo skaistų veidą ašaromis vilganti, o baltą kūną savo krūtų pienu drėkinanti, vietoj lyties organų nekalta kriauklele „ošianti“ nuolankioji Madona. Ji ir minėtos heteros sudaro pagrindinį vyro vaizdinių branduolį.

Tačiau tai nepastovus, dinamiškas, iš vidaus plyštantis branduolys. Jis nepajėgus išlaikyti savo prieštaravimų. Juk toks geidžiamos, juslingos, seksualios laukinės aistruolės ir neliečiamos šventosios Dievo Motinos mišinys – absoliuti nepasiekiamybė, lemtingas nesuderinamumas – vyriškų depresijų ir menkavertiškumo židinys. Į savo verpetą jis įsuka visus – Dievo tarnus, menininkus, politikus ar mokslininkus. Išspjauna nepateisintų lūkesčių, neįvykusios laimės, prarasto kūno, sužlugdytų iliuzijų, dėkingumo ir patirtos palaimos trupinius. Žinoma, kerštą, baimę, pavydą taip pat.

Neatsitiktinai ankstesnės kosmologinės, gyvenimo pusiausvyrą palaikančios moteriškumo figūros tapo nuolatinio būties trūkumo kankinamų vyrų troškimų, aistrų, vilčių tenkinimo fabriku, begaline, nesenkančia susikurto seksualinio malonumo stimuliavimo mašina. Ambivalentišku, vyrišką pasąmonę užminuojančiu pavergimo ir aklo fetišizmo objektu. Kaip paprastą pavyzdį galėtume pasitelkti dabartinį nuolat tobulėjančių fotografijos technologijų išplitimą. Fotografija įgyvendina amžiaus puoselėtą falocentristinę vyrišką fantaziją apie technikos ir gyvo organizmo sąjungą, nesibaigiančio malonumo idėją, kuri ryškiausiai atsispindi mados fotografijoje, reklamoje, kino projektoriaus „alchemijoje“. Ji neatsiejama nuo „tikros realybės“ ištroškusio, viską be atrankos ryjančio, vartotojiško žvilgsnio poreikių. Tai savo tikrumu abejojančio, jokiame fiksuotame taške neužsibūnančio, bekrypčiam vartojimui pasmerkto žvilgsnio inversija. (Su)žiūrėjimas. Erogeninių akių projekcijos. Fotokelionės. Buvimo „realumo“ dokumentacija ir šeimyninės biologijos fotoarchyvai. Žiūrint plačiau – nuolatinis kūno, mirties nuojautų ir sekso intensifikavimas.

Meninėje fotografijoje – kultūrinių kodų šarvo trupinimas individualių nuojautų akimirkomis, žinoma, po truputį, buksuojant nustatytų žiūrėjimo krypčių vėžėse – riksmas arba kreipinys be atsako, mirtina noro paviršiumi nuslydusio ženklo tyla.

Dar dažniau pornografinė, mirties, reklamos fotografija atlieka archetipinį žudymo, garbinimo, įamžinimo ritualą. Jame vyriško žiūrėjimo struktūros remiasi kastracijos (bausmės) baime, juk  moteris vyrui dažnai yra iracionalių, giluminių gyvulinio gyvenimo gelmių šaltinis. Vyras į jį žvelgia kupinomis geismo ir baimės akimis.

Šiuo atžvilgiu pornografinė fotografija driekiasi į moters suobjektinimo, jos žeminimo ir naikinimo apeigas, o reklamos blizgesys – į struktūriškai tapatų suobjektyvintą jos fetišistinio šlovinimo ritualą. Abiem atvejais išnyksta pati moteris, ji tampa tik baimės projekcijų figūra, abstrakčiu konceptu, o vyras išvengia lemtingo pavojaus ir grėsmės, savo pažeidžiamumo nuojautos. Moters kūne fokusuojasi lemtingas Vakarų kultūros binariškumas, jis vienodai sėkmingai skandinamas, deginamas, demonizuojamas ir tampa pagrindiniu tiesos, gėrio, meilės, tikėjimo, karo pergalių, vėliau mokslo, progreso, politinių ideologijų simboliu. 

Atėmus iš moters kūno jo prigimtinį savipakantumą ir tikslingumą, vyras stringa kompensacinių, jį guodžiančių reginių režisuotojo vaidmenyje.

Koks šioje paveldėtoje situacijoje galėtų būti menininko vaidmuo – prisitaikantis ar griaunantis? Ar vadinamasis meninis autentiškumas nėra tik sociokultūrinių imperatyvų pakartojimas, ką reiškia vaizduoti moteriškumą šiuolaikinių autoritarinių, rafinuotų tobulos mados, reklamos, pornografijos sistemų apsuptyje, ką reiškia imtis moters kūno temos tradicinių, mitoritualinių religinių ar archaizuotų etninių stereotipų akivaizdoje?

Juk Lietuvoje šios abi sistemos gyvuoja. Ir ne tik. Jos formuoja visą gyvenimiškosios erdvės klimatą. Menininkui šios neutralizuotos arba, priešingai, hiperbolizuotos moteriškumo metaforos tampa jo saviraiškos ženklinamaisiais. Tačiau kiek šiame procese kūrybiškumo, o kiek nekrofilinės mimikrijos? Keista, tačiau skandalingesnių temų atveju menininkas – „autorius“ dažnai tampa tik tam tikra funkcine visuomenės principų išraiška, jo vardu griežtas kultūros mechanizmas atmeta nepriimtinas, pavojingas idėjas, netikėtas meno kūrinių dekompozicijas. Vakarų kultūroje priimta, kad kultūrai atstovauja vyrai, natūrai – moterys. Jeigu visuomenė autorių pristato kaip genijų tik tam, kad juo, kaip ideologine figūra, išreikštų „naujų“ meno reiškinių dauginimosi baimę, tai visų pirma yra kultūros (vyrų) baimė moters nenusakomumo atžvilgiu.

Todėl pusiausvyrą „žiūrėjimų“ būduose dažniausiai tenka atkurti pačiai moteriai. Su šia veikla susijusios visos šiuolaikinio feministinio meninio dekonstruktyvumo taktikos. Tačiau tai nelygus žaidimas. Jį galima išreikšti J. Kristevos žodžiais: „Mergelė įkūnija paranojišką valdžios troškimą; ji paverčiama Dangaus Karaliene ir Bažnyčios Motina, bet čia pat toji didybės manija sėkmingai malšinama, parklupdant ją prieš vaiką – Dievą.“

Kur slypi moteriškumo ginklai, kur jų galia, kokia ji? Moteriškumo stiprybė – sutirštintoje moteriškumo simbolikoje, ritualizuotame moteriškumo pertekliuje. Štai ko labiausiai bijo vyrai, tai jie vadina vulgarumu. Taip nuvertinama principinė ritualinio moteriškumo grožio dirbtinumo svarba. Net gyvūnų morfologija – jų plaukų spalva, eisena, gestai, šokiai yra ritualinio efektyvumo prototipas, ypatinga  gundymo, prestižo ir ženklų valdžios sistema.

Šiuo atžvilgiu rituališkumas yra kur kas labiau pirmapradis už žmonių socialumą, kuris dažniausiai yra tik neseniai sukurta primityvi jų aplinkos organizavimo ir tarpusavio mainų forma. Rituališkumas yra gerokai talpesnė sistema, ji apima tiek gyvųjų, tiek mirusiųjų pasaulius, gyvūnų ir pačios gamtos procesus. Todėl mums gyvūnų rituališkumas yra kur kas patrauklesnis už ribotus ir grubius sociumo įstatymus. Gyvūnai mums dovanoja savo universalių ritualų žavesį. Šių ritualų formos, o ne „laukiniškumas“ ar žvėriškumas prikausto žmonių dėmesį, sužadina teatralizuotą, bet kokias socialumo normas peržengiantį ritualinio viliojimo, gundymo ir žavėjimo strategijų ilgesį. Būtent šiuo aspektu būtų galima kalbėti apie gundymo animalizavimą, apie moteriškos vilionės „gyvūniškumą“. Tai reiškia, kad moters vilionė iš esmės sutampa su kūno regimybes organizuojančiu ir pasikartojimo ciklus kuriančiu ritualu. (J. Baudrillard‘as)

Pagaliau gamtiškas žmogaus grožis dažniausiai yra tik fikcija, jo grožis visada tik ritualinis. Ritualinis grožis susijęs su paslaptimi, jis ezoteriškas, apgaubtas slėpiningumo. Todėl vilionė, pagunda, žavėjimas dažniausiai  yra susiję su šia dirbtinumu ir ritualais sukurta baugia nežinia ir paslaptimi. Materialus kūnas, jo anatomija šioje viliojimo strategijoje netenka vertės, jis tiesiog neegzistuoja. Visos tradicinės visuomenės naikino kūniškumą – paversdavo jį ritualu, ceremonija, išpuošdavo, uždėdavo kaukes, išpiešdavo, tatuiruodavo, luošindavo, kankindavo. Ir tik tam, kad suviliotų dievus, dvasias, mirusiuosius. Tačiau tokio kūno transformavimo nereikėtų painioti su šiuolaikiniu paviršutinišku jo dekoravimu – tai buvo jo apdaras, jo esmė.

Kūno deformacijos (kaklo tempimas, randai ant viso kūno, pėdų deformacijos, dantų šlifavimas ir t. t.), jo ženklinimas, sureikšminimas, ritualizavimas bereikšmiais daiktais, niekučiais arba, atvirkščiai, brangenybėmis pirmiausia reiškia iššūkį pasauliui, abejonę jo egzistavimu, tik dėl šio iššūkio pasaulis ir atsiranda, išnyra iš niekio ir tampa reikšmingas, tik taip iššaukiami dievai ir mistinės jėgos, tik dėl šių ritualinių kaukių jos prakalbinamos ir suviliojamos.

Šiuolaikinė mada ir makiažas tiesiogiai susiję su šiuo ritualiniu, visuomenės taisykles ignoruojančiu pirmapradžiu iššūkiu pasauliui. Būtent todėl „natūralių norų“ vardu šiuolaikinė moralė kovoja su visomis dirbtinėmis priemonėmis, kurios moterį daro atvirai seksualią, provokuojančią ir įžūlią.

Neverta už tobulos kaukės ieškoti realybės ar „tikros asmenybės“. Juk  magiškos viliojančios regimybės, moteriško žavesio įtaigą sukuria ne fragmentiški, žmogiški jausmai, o tobulo dirbtinumo ženklai. Todėl nieko nereiškianti, bejausmė, dirbtinė, tačiau tobula „nežmogiška“ šypsena ir į tuštumą nukreiptos akys dažniausiai tampa visų šiuolaikinių garbinimų objektu. Viliojantis dirbtinumas ir prasmės nebuvimas yra pagrindiniai žvaigždės, topmodelio ar grožio karalienės bruožai. Tik būdami visiškai tušti jie gali sutalpinti visus mūsų troškimus, svajones ir neurozes.

Už jų nieko nėra, tik archaizuotas, ciklinis, ritualinis tuštumos žavesys.Todėl nuolatinis kartojimas apie grožio etalonų kaitą ar mados, moteriškumo esmės pokytį yra tik tas pats ritualinis užkeikimas. Jokio laiko, pokyčių ar linijinio tapsmo grožio rituale nėra, tik tie patys pasikartojantys ciklai ir vienu metu gundančios ir savimi susigundžiusios kaukės garbinimo kultas, tikroji asmenukės esmė.

Virginijus Kinčinaitis, menotyrininkas