Straipsnis

Taip būna, kai visumoje fotografų ar autorių vienas tiesiog ima ir sušvyti savo charakteriu. Vienas šiuolaikinių fotografų, Elijus Kniežauskas galėtų stovėti šalia savo fotografijos ir viskas jaustųsi harmoningai. Man atrodo, kad žmogaus aura, jo vidinės intencijos ir emocinis intelektas yra labai standžiai surišti su autorine kūryba. Elijus taip pat žavisi drąsa ir gebėjimu peržengti asmeninę erdvę ir blykstelti blykstę žmogui į veidą ir truputį žvėriškai pasiimti vaizdą, kurio reikalauja kūrybinio srauto procesas. Gatvės fotografas yra tarsi klajoklis intelektualas, o fotografas turi būti chameleonas, tarsi visuomenės termometras, matuojantis visuomenės nuotaikas.  Šiame interviu galite susipažinti su Elijumi. Jis gimė 1990 11 22  ir užaugo Mažeikiuose, dabar gyvena ir dirba Kaune. “Atsigrežiu į gatvę ir ten fotografuoju žmones, kol vis dar galima. Taip pat patinka postindustriniai, sulaukėję peizažai plytintys miestų paribiuose” – save trumpai pristato autorius.

 

1.Tavo fotografijas pamačiau 2018 metais vykusio plenero „Uždaros teritorijos“ Kuršių nerijoje. Matau tave kaip labai charizmatišką autorių, laisvai pasitelkiantį ironiją ir sarkazmą. Ar tavo gatvės fotografija galėtų vadintis visuomenės satyra?

Pavadinimus ir reikšmes suteikia žiūrovas, ar kaip Jūs, meno kritikas. Kaip mano fotografija galima pavadinti visuomenes satyra, taip pat galima pavadinti ją diletantiškais „papyškinimais“ gatvėje.

 

2. Kaip manai, kokia yra fotografo misija visuomenės atžvilgiu?

Kaip ir bet kurios kitos disciplinos menininko: versti visuomenę mąstyti, kelti klausimus apie aplinką ir save. Manau fotografai kaip tik dar turi pranašumą prieš kitų sričių menininkus. Neblogą seriją sukurti galima žymiai paprasčiau, nei nulieti gerą skulptūrą, o tuo pačiu partizaniniu būdu, kad ir pavienes nuotraukas, “prakišinėti” redakcijose, įlieti į paprastų vaizdelių srautą internete.

 

3. Kaip atrodo tavo kūrybinis procesas?

Eini, skanuoji aplinka akimis, prisėlini, nutrauki vaizdelį ir dingsti kol niekas dar nieko nesupranta. Turiu tam labai gerą fotoaparatą, paprastą „muilinukę“, telpa kišenėje, nereikia kaip Vincui lakstyti su teleobjektyvais.

 

4. Ar žmogus tau nuotraukoje būtinas?

Ne, bet man patinka kai jis ten.

 

5. Ar būtum fotografas jei gyventum ne mieste? Kiek ir kodėl miestas tau svarbus?

Nebūčiau jokiu būdu. Aš neturiu charakterio savybių, kad galėčiau slėptis kupste pusę dienos ir laukti  kokios ten „raibuliuotosios pečialindos“, neturiu kantrybės keliauti, ieškoti peizažų, keltis prieš aušrą ir gaudyti rūkus. O ir nebūtų man įdomu, tai labiau technologinis ir logistinis procesas. Fotografuoti kaimiškas bendruomenes irgi labai sunku, aš toks ant kofeino sėdęs drebantis cholerikas, tai mieste man pats tas. Net eidamas į paštą turi šimtus scenarijų, galimybių ir potencialių kadrų, viskas ant lėkštutės.

 

6. Kokių reakcijų susilauki fotografuodamas žmones gatvėje?

50 procentų teigiamų, 40 procentų apatiškų, 10 procentų neigiamų. Aišku gal tai priklauso ir nuo manęs, pamali liežuviu, pajuokauji prieš ar po ir niekas nepyksta.

 

7. Ką galvoji apie Lietuvos visuomenę vakarietiško pasaulio kontekste? Kaip apibūdintum lietuviškąją tapatybę?

Nemanau, kad turiu sugebėjimų ar teisės kalbėti apie visus, be to manau, kad visuomenė yra labai daugiasluoksnė ir skirtingi jos nariai save mato skirtingai. Aš, tame sluoksnyje, kuriame jaučiuosi esantis, savęs nematau vakarietiškame pasaulyje. Ten aš niekam neįdomus, daug kur tik turistas, dar daugiau kur tik pigus sandėlio darbuotojas, prašalaitis, dėl kurių pradėjo rakinti duris. Aš save matau tik Lietuvos visuomenės dalimi. Kaip mato kiti, tai kiekvieno asmeninis reikalas.

Visai neseniai galvojau apie Lietuvos tapatybės reikalus ir man gimė tokia paradoksali mintis, kad Lietuva puikiai galėtų būti 51-oji valstija - gintarinė valstija. Kiek aš galiu tai pamatyti iš šalies ir iš vidaus, tai mes labiau panašūs į amerikiečius nei kokius vokiečius ar prancūzus. Kiekvienas mano artimesnis pažįstamas dirba, kad turėtų gerą automobilį, gražius savo namus, turi arba siekia savo verslo, jei ir dirba valdišką darbą, tai po jo varo daro, „chaltūrina“, o ne eina deginti miesto su geltonomis liemenėmis.

 

8. Kaip manai, kokia yra gatvės fotografijos tradicija Lietuvoje? Kokios įtakos veikia?

Man ji kelia pasididžiavimą, o galimybę sutikti gyvus tos fotografijos klasikus laikau didžiule privilegija. Tai ką darė Sutkus, Požerskis, Rakauskas ir Macijauskas gatvės fotografijoje yra siekiamybė, kurios ne vienas iš mūsų dabartinių gatvės fotografų, bijau, kad nepasieks. Gal būti ne todėl, kad mes prastesni fotografai, bet gatvė ir žmonės pasidarė labai vienodi, sterilūs. Žmonės perkelia savo gyvenimus į kartonkiemius, ofisus ir kofeinus. Daug mažiau turinio gatvėje, daug daugiau susikaustymo. O čia ir ironiška, žinai, sovietmečiu galėjai nusipirkti tris skirtingus paltus, keturias kepures ir vienus akinius, o šiandien, žmonės savo noru vienodi. Berniukai su bliūdeliu kirptais plaukais ir Nike kedukais, paspirtukai, ikosiukai.

O įtakos, tai veikia įvairios, pagrinde visos per internetą, negaliu pasakyti, kad jos yra teigiamos, nes jei matai fotografiją iš Vakarų, tai ji dažnai nuasmenininta dėl griežtų įstatymų ir tam sukurtų priežiūros mechanizmų efektyvumo. Gatvės fotografija labiau tampa architektūros fotografija,  pereina į asociacijas, turi kurti „pritempinėti“ konceptą, o žmonės ten tik praeiviai, ne herojai. Žinoma, ne visada, kai kurie užsieniečiai verčia aikčioti.

 

9. Kaip apibūdintum šiuolaikinę Lietuvos fotografijos sceną? Kas svarbiausia? Kas jau galėtų būti mažiau reikšminga?

Svarbiausia yra tik vienas dalykas - kad atsiranda tų, kam ji įdomi. Kviečiasi žmonės kalbėtis, stoja mokytis, daro parodas, eina į jas, o kokia ten fotografija, gal nėra taip svarbu. Labai gražu, kad daug kas yra daroma be institucijų pagalbos, o iš privačių iniciatyvu, po darbo.

 

10. Kas iš fotografų pasaulio ir Lietuvos yra tavo pavyzdys ir kurių kūryba tave įkvepia?

Užsienio, tai Dougie Wallace, Bruce Gilden, Salvatore Matarazzo, Igoris Mukhinas, Dimitrijus Markovas. Tokie bebaimiai fotografai, kurie eina ir kiša „blicą“ į veidą. Labiausiai gal Dougie Wallace iš to dar sugeba sukurti stiprų diskursą, o be to dar ir nepaisydamas visuomenės nusibrėžtų ribų, neliesti „one percenterių“. Kiek kartų Mockų ar Avulį būčiau sutikęs, kažkoks vis tiek vidinis ribotuvas įsijungia ir net nebuvo minties, kad reikėtų tai padaryti.

Mes lietuviai tai visi draugai ar pažįstami, nelabai noriu, kad kuris išpuiktų, ar supyktų, tai susilaikysiu įvardindamas, bet yra ne vienas ir nebūtinai įkvepia. Dažnai spardo užpakalį, kai pamatai sukurtas labai geras serijas ar pavienes fotografijas, tada toks kaip ir sportinis pyktis, kad gali taip pat, tai ko sėdi namuose.

 

11. Ar tam, kad būti fotografu\menininku būtinos studijos? Kokią įtaką tau padarė studijos?

Sudėtingas klausimas. Iš vienos pusės geram nereikia, blogam nepadės.

Menininko kūryboje atsispindi viskas, kiekviena perskaityta knyga gyvenime, matytas paveikslas, peržiūrėtas kokio tai nišinio avangardo režisieriaus filmas. Manau, kad tai svarbiau nei verslo vadybos, reklamos teorija ar akademinis rašymas.

Tačiau tai geras filtras kičui ir menkavertei kūrybai.

Aukštajame  moksle aš įžvelgiu vieną problemą, bet jos sprendimas prieštarautų konstitucijai dėl diskriminacijos. Mano supratimu, utopiniame pasaulyje, į meno programas galėtų būti priimama tik vyresnio amžiaus studentai, kai ateini su gyvenime susirinktu patirčių ir emocijų kraičiu ir tada jau mokaisi. Dabar daug jaunų žmonių ateina studijuoti verčiami mokytojų, tėvų, savo įsivaizdavimų ir baimių. Dažnai užsibrėžę patekti į tą studijų programą dar būdami aštuntokais, kai reikia pradėti galvoti apie būsimus modulius, tai kiek čia jiems metų? 14? Ar keturiolikmetis kompetentingas spręsti apie tai, ko jis norės ar kas jam geriau būnant 25-erių, 30-ies?

Mano studijos nebuvo meninės krypties, jose praktiškai ir fotografijos nebuvo. Didžiausią įtaką padarė toks būvimas krūvoje su dar 28 žmonėmis, kurie bando išsiaiškinti kaip veikia procesai gyvenime, ką toliau veikti, vienas kitam padeda, pamoko. Plius daug skirtingų žmonių, skirtingos patirtys su jais bendraujant artimai.

 

12. Kur link judi kaip fotografas/kūrėjas?

Stovių dabar vietoje, nieko naujo ar revoliucinio nedarau, po truputį fiksuoju kas aplinkui mane vyksta. Manau, kad tai yra gerai. Dabar milžiniškas tempas ir produktyvumo reikalavimas, bet juk kūryba ne 100 metrų bėgimas, ne maratonas, leidžiu jai tekėti savo vaga. Dabar bandau ir svajoju susidėlioti gyvenimą taip, kad dirbti reiktų mažai ir už brangiai, tai galėčiau daugiau laiko skirti kūrybai.

 

13. Kokią įtaką tavo kūrybai turi meno kontekstas?

Norėčiau jo turėti daugiau, bet tas kurį turiu, manau pasąmoningai veikia ir bandau jį vienu ar kitu būdu atkartoti savo fotografijose, net ne specialiai.

 

14. Koks tavo santykis su kadro režisūra? Ką tai reiškia gatvės fotografijos tradicijos kontekste?

Aš daug laiko praleidau spaudos fotografijos žanre, kur kadro režisūra negalima, tai toks požiūris persikėlė ir į kūrybą. Gražu tik kas tikra.

 

15. Kas įvyksta su fotografija, kai ją įvertina publika, žiūrovas? Ar reaguoji į pastebėjimus ir komentarus, ar stengiesi nuo jų atsiriboti?

Lietuvoje yra nepakartojamas dalykas - absoliuti laisvė fotografui. Čia neuždirbsi pinigų, tai jokie komentarai ir pageidavimai neprivers pataikauti publikai, čia gali būti visiškai savimi. O kas atsitinka fotografijai? Kartais publika suteikia jai kitas reikšmes. 

 

16. Kaip manai, kas tavo fotografams kolegoms yra fotografijos menas? Kokius pokyčius pastebi savo kartoje?

Labai įvairiai. Nemažai kam tai keiksmažodis, kažkokių „išplaukėlių“, nemokančių fotografuoti, prasmės „pritempinėjimas“ prie prastų fotografijų, daugeliui tai protinė ir vizualinė atgaiva po jubiliejinės penkiasdešimtos fotosesijos prie sienelės. Vientisos nuomonės nepastebiu, ir tai, manau, labai gerai.  

 

17. Kaip įsivaizduoji savo svajonių autorinę parodą?

Manau, kad kaip ir kiekvieno – NDG, tik manojoje dar būtų fakyrai, šokėjai ant stulpo, tos lempos į dangų nukreiptos, kur per karą lėktuvų ieškojo ir drambliai. Tiesa netikri, nes negalima kankinti gyvūnų, o „robotizuoti“. Bet jei realiai, tai turėjau visai artimą variantą svajonių parodai. Tai buvo praeitą rudenį Panevėžio fotografijos galerijoje. Rodžiau dvi serijas, atėjo nemažai žmonių, žinant, kad aš ten bevardis autorius, susidomėjimas buvo nemažas, o ir originaliai gan padariau.

  

Šiukšlių visuomenė

18. Ko palinkėtum sau jaunesniam, prieš pradedančiam fotografuoti?

Nebūtina fotografuoti tiek šlamšto ir nepirk tiek visokių objektyvų, nes pusę jų „sudroši“.

 

19. Ar svarbu būti kultūros visuomenės dalimi, kad taptum autoriumi? Kaip vertini tradicinį pažinčių mezgimo tipą?

Čia toks fundamentalus klausimas, manau negali būti autoriumi be visuomenės, nes tik ji tau gali šį statusą suteikti. Vienas sau su visom spintelėmis ir stalčiais prigrūstais juostelių nesi autorius kol jų neparodai kam nors. O dėl tradicinio pažinčių mezgimo tipo, manau, kad jis yra įdomesnis, ypač prie vyno butelio, nei jei būtų koks tinderis kūrėjams ir galerininkams.

 

20. Jei galėtum, ką keistum fotografijos meno vadyboje? Kur silpnoji grandis ir kaip padaryti, kad fotografija taptų labiau pripažįstama, vertinama ir suprasta?

Nieko nekeisčiau ir nieko nedaryčiau, leisčiau išsispręsti viskam natūralios atrankos būdu. Nes per daug vadybinikaujant galima tapti labai nepagarbiu žiūrovui ir pačiam menui. Tarkim padarai parodą ir turi žiauriai gerą vadybininką, super gerą copywriterį, ten dar kokia firma padaro interaktyvią dalį, 3D, paspirktukai vežioja fotografijas, hologramos, mecenetas ten dalija craftinį alų... Bet ateini, pažiūri, kad tai tik popierėlis, turinio prasme – kažkas jau šimtą kartų matyta. Sportas tuo keliu nuėjo. Ateini į rungtynes „išpromotintas“ lyg žaistų Golden State Warriors, o ten šeštoj lygoj “Lietuvos rytas” gauna malkų.

 

21. Kokių asmeninių savybių reikia geram fotografui?

Tvirto stuburo.

 

22. Įdomu, ką veiktum, jei nebūtum fotografas?

Dirbčiau paprastą darbą kaip visi. Ką nors su projektais, kaimo plėtros programomis, melioracija ar reeksportu. Gal varyčiau automobilius iš Amerikos, gal kokius kotedžus statyčiau.

 

Dėkoju Elijui už pokalbį.

Kalbino menotyrininkė Sandra Umbrasienė.

Šiukšlių visuomenė