Spaudos fotografijoje kasdien viskas keičiasi


Spaudos fotografijoje kasdien viskas keičiasi

 

RASA PAKALKIENĖ

 

Fotografė Asta Sabonytė teigia, kad spaudos fotografija yra nuostabi, nes neįmanoma turėti tokių pačių dienų, viskas keičiasi, o kaita atneša nustebimą, tai ir yra pagrindinis kūrybinis variklis. „Labiausiai man patinka reportažai. Apie viską. Patinka žmogaus kasdienybė“, - atskleidžia ji. Pasak A. Sabonytės, jai fotografija yra identifikacija, pagrindas, stabilumas.

 

- Kuo jus patraukė fotografija?

- Palyginus su kitais menais, fotografija pasirodė greita savo procesu. Taip pat fotografuojami objektai visada atrodo kitokie, jie keičiasi. Kaskart gali atrasti kažką naujo.

 

- Kada ir kokia buvo fotografijos pradžia jūsų gyvenime, kada pirmą kartą paėmėte į rankas fotoaparatą, kokie buvo pirmieji kadrai?

- Prisimenu, kad penktoje klasėje, kelis kartus esu fotografavusi klasės žiburėlį juostiniu fotoaparatu. Negaliu atsakyti, kodėl tai dariau aš. Gal jau tada buvo kažkoks polinkis, kurio pati nebuvau identifikavus. Vyresnėse klasėse prisimenu, kai tėvai vežiojo mane užmiesčio keliu, o aš galvojau, ką galiu nufotografuoti. Tada objektu pasirinkau apgriuvusį pastatą. Vėliau, dailės egzaminui taip pat pasirinkau fotografijos techniką.

 

- Ar turite išsaugojusi pirmojo laikotarpio nuotraukas, kai pradėjote fotografuoti, kokiomis akimis dabar jas matote?

- Galbūt dar įmanoma rasti tas nuotraukas, kurios buvo atspausdintos, o tokių buvo nedaug. Gali būti, kad tematiškai toli nepabėgau. Padaugėjo estetikos.

 

- Kur ir kaip mokėtės fotografuoti?

- Fotografuoti mokiausi pati. Nors klausiau patarimų ir vietinių, mano miesto fotografų. Vėliau įspūdį paliko Gintauto Trimako parodytas stebuklingas fotografijos gimimas. Vis dėlto fotografavimo praktika tapo geriausiu mokytoju. Svarbu labai norėti. Pastarojo laiko mokytoju laikyčiau Vidmantą Balkūną. Dalyvavau jo užsiėmimuose.

 

- Kokiomis temomis labiausiai patinka fotografuoti?

- Labiausiai man patinka reportažai. Apie viską. Patinka žmogaus kasdienybė.

 

Rasos šventė Darsūniškyje

- Kokiai fotografijai teikiate pirmenybei - spalvotai ar nespalvotai ir kodėl?

- Pirmenybę teikiu spalvotai fotografijai. Manau, kad tokiu būdu fotografuoti sunkiau. Visada atsiranda objektų, kurie spalviniu atžvilgiu netinka kadre. Reikia neprarasti budrumo. Nors aš tikrai mėgstu juodai baltą vaizdą ir kontrastą. Ir jeigu temiškai tinka, galima jį naudoti. Priemonės padeda atskleisti turinį.

 

- Kokius turite fotoaparatus, kokiais labiausiai patinka fotografuoti ir kodėl?

- Būta ir muilinių, ir analoginių, ir skaitmeninių. Turiu svajonę vieną dieną išbandyti šlapio kolodijaus technologiją.

Kai pati nusprendžiau pirkti fototechniką, rinkausi labai ilgai. Po ilgo domėjimosi, išsirinkau „Nikon“ produkciją. Su ja ir tęsiu savo fotografinius ieškojimus. Visada turiu kelis fotoaparatus, bet daugiausia fotografuoju su „Nikon D850“.

 

- Ar fotografuojate telefonu ir kokias atvejais?

- Taip, dažniausiai šeimos archyvui. Kai galvoju, kad geriau nuotrauka telefone, nei prabėgusi ir pamiršta akimirka.

 

- Kokius darbus yra tekę dirbti nuo darbinės karjeros pradžios iki dabar, kai esate muziejininkė?

- Daugiausia dirbu kultūros srityje. Taip pat labai patiko darbas miestų naujienų ir informacijos portaluose. Fotografavimas. Esu muziejininkė, taip pat neseniai pradėjau dirbti komunikacijos srityje, ruošiamės „Kaišiadorys – Lietuvos kultūros sostinė 2024“ startui. Nuo vaikystės mane lydėjo multifunkcionalumas. Domėjimasis įvairiomis sritimis. Tada tai laikiau neigiama savybe, visai neseniai pradėjau matyti ir teigiamus dalykus. Viskas susiję, skirtingos sritys gali papildyti vieną kitą. Beje, kai pradėjau fotografuoti, tarsi sau pasakiau, kad šios srities nekeisiu. Tai yra mano pagrindas. O spaudos fotografija ir yra nuostabi, kad neįmanoma turėti tokių pačių dienų, viskas keičiasi. Kaita atneša nustebimą, tai ir yra pagrindinis kūrybinis variklis.

 

- 2021 metais Lietuvos spaudos fotografijos konkurse laimėjote “Auksinį kadrą” fotopasakojimo kategorijoje “Karinių fortų griuvėsiai Liepojoje” (Latvija). Kodėl ėmėtės tokios temos, kuo jus sudomino?

- Šį objektą buvau nusižiūrėjusi anksčiau, tačiau tikrai neplanavau jo fotografuoti tą kartą. Atostogavome su šeima. Aš buvau motinystės atostogose, labai ilgai nefotografavusi, ir man regis, kad naktis prieš tą dieną buvo pirmoji, kai išmiegojau visą naktį po daugiau, nei po pusantrų metų pertraukos. Su šeima numynėme nemažai kilometrų dviračiais, apžiūrėjome visą Liepojos miestą. Kai atėjo laikas vaiko pietų miegui, pasukome griuvėsių link. Vidurdienio saulė švietė skaisčiai, neatrodė pats tinkamiausias laikas fotografijai. Nenorėjau net pradėti. Tačiau kuo labiau artėjau link objekto, tuo įdomiau viskas atrodė. Ir galima sakyti, kad pati tema mane pasiglemžė. Aplankė įkvėpimas.

 

Serija „Karinių fortų griuvėsiai Liepojoje“ (Latvija). 2021 metais konkurse Lietuvos spaudos fotografija apdovanota „Auksiniu kadru“ fotopasakojimo kategorijoje.

- Kiek laiko reikia sukurti fotoistorijai, tokiai kaip “Karinių fortų griuvėsiai Liepojoje”?

- Aš turėjau ribotą laiką – vaiko pietų miegą. Man regis užtrukau lygiai dvi valandas.

 

- Kiek kadrų padarėte ir kiek panaudojote fotoistorijai?

- Kadrų neskaičiuoju. Jeigu įmanoma, prieš kuriant, pravartu susiplanuoti ir apgalvoti kadrus, nors praktikoje mano stiprioji pusė yra intuicija. Kūrybiniame procese svarbus tampa netikėtumas ir gebėjimas jį išnaudoti.

 

- Ar dažnai darote fotoreportažus, kuriate fotoistorijas, kaip renkatės ar sugalvojate temas, kiek tame būna atsitiktinumo?

- Reportažus fotografuoju dažnai, dažniausiai renginių. Fotoistorijas rečiau, nei norėčiau ar turėčiau. Praėjusiais metais vieną fotoistoriją kūriau visus metus. Tikriausiai tai ilgiausias mano fotografijos projektas. Kartais temos gimsta spontaniškai, pamačius objektą. Kartais iš anksto galima numatyti, kaip viskas atrodys. Manau, kad dažniausiai temas renkuosi pagal savo domėjimosi lauką.

 

- Kas jums yra fotografija - pašaukimas, mėgstama veikla, malonumas…?

- Tai yra mano identifikacija, pagrindas, stabilumas.

 

- Užsiimate ir komercine fotografija - kiek čia yra įkvėpimo, kūrybos?

- Neatsisakau ir komercinių projektų. Manau, kad visur yra kūrybos. Kiekviena sritis reikalauja specifinių gebėjimų. Komerciniuose užsakymuose dažniausiai dirbu su savo vyru. Kartais nežinau, kur yra komercijos riba. Tarkime, fotografuodama krašto kulinarinio ar rajono bažnyčių paveldą, gali žiūrėti labai komerciškai arba kūrybiškai. Manau, kad visur, kur tik įmanoma, reikia pasakoti istoriją, į viską žiūrėti kūrybiškai ir padaryti tuo metu įmanomą geriausią variantą.

 

- Kas yra kultūros klubas “Voras”, kuriam vadovaujate?

- Studijų metu labai domėjausi nekomerciniu kinu, dalyvaudavau „Skalvijos“ organizuojamuose kursuose ir sugalvojau Kaišiadoryse suorganizuoti kino festivalį. Renginys vadinosi „Ant palangės“ ir kvietė jaunus kūrėjus rodyti savo kino darbus. Vėliau jis tapo tarptautiniu. Po metų su būsimu vyru sujungėm pajėgas: jis tuo metu turėjo kino būrelį, o aš prie festivalio prisidėjusius žmones. Nutarėme, kad reikia įkurti naują organizaciją ir ją pavadinome kultūros klubu „Voras“. Atsirado poreikis padaryti atskirą, tik Kaišiadorių rajono kino festivalį, jį pavadinome „Kas čia daros?“. Birželio pradžioje susirinkdavo miestiečiai ir svečiai lauke ant žolės, o mes po žvaigždėtu dangumi rodydavome kaišiadoriečių sukurtus darbus. Apdovanodavome geriausius. Kiekvienas festivalis turėdavo savo temą ir aprangos kodą. Buvo išties nuostabūs laikai. Kūrėme filmukus, rengėme kino festivalius, kiekvieną ketvirtadienį kaišiadoriečiams rodydavome nekomercinį kiną, esame padarę performansų. Tai buvo savotiškas judėjimas, kultūros trokštantiems žmonėms. „Voro“ veikla šiuo metu nevyksta, pasukome individualumo keliu. Labai džiaugiamės nariais, kurie po klubo veiklos pasirinko kūrybinį kelią.

 

- Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

- Domiuosi kultūra. Patinka teatras, dailė. Mėgstu su šeima ieškoti neatrastų vietų Lietuvoje.

 

Astos Sabonytės nuotraukos