Vadim Zamirovski: fotografuoti konfliktus užsienyje nepalyginamai lengviau, nei nuosavame kieme


Baltarusijos fotožurnalistas Vadim Zamirovski: fotografuoti konfliktus užsienyje nepalyginamai lengviau, nei nuosavame kieme

 

Didžiausio Baltarusijos nepriklausomo naujienų portalo Tut.by fotožurnalistas Vadim Zamirovski atviras: praeitų metų vasarą įvykę rinkimai, o po jų sekusi protesto banga padalilno šalies spaudos fotografų gyvenimą į „prieš“ ir „po“.

Kiekvieną dieną eidamas į darbą V. Zamirovskis į fotografo kuprinę kraunasi ne tik įrangą, bet ir būtiniausius daiktus, kurių jam prireiktų kalėjime.

„Bet kuris, kas išsitraukia ir pakelia telefoną, jau nekalbant apie profesionalią įrangą, turi būti pasiruošęs, kad jį beveik garantuotai „supakuos“ ir skirs administracinį areštą“, – sako Vadimas.

01 20201102 zam tutby phsl

Vsevolodo Zarubino piešinyje Vadimas Zamirovskis kalėjime.
Vsevolodas Zarubinas - videografas su kurio Vadimas sėdėjo visas 15 paskirtų parų.

 

– 2020 metų rugpjūtį Baltarusijoje prasidėję įvykiai sukrėtė pasaulį. Kaip tai paveikė šalies fotožurnalistų darbą? Kas pasikeitė?

– Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad tie įvykiai padalino viską į „prieš“ ir „po“. Dauguma mano kolegų fotožurnalistų, neturėjo daug patirties, fotografuodami tokio pobūdžio konfliktus užsienyje. Dauguma jų nieko panašaus gyvenime išvis nėra matę. Tai – didžiulis stresas.

Vienas dalykas, kuomet fotografuoji panašius įvykius kur nor užsienyje, o visai kas kita – kai tai vyksta tavo kieme.

 

– Užsienyje lengviau?

– Taip, neabejotinai. Viena vertus, tu matai dalykus, kurių nepastebi vietos fotografai. Visų antra, šalčiau, objektyviau žvelgi į tai, kas vyksta. Ir visų trečia – tu supranti, kad turi pasisaugoti tam tikrą laikotarpį, bet paskui galėsi sėsti į lėktuvą ar traukinį ir grįžti į savo namus, įprastą, ramų gyvenimą.

Kai tai vyksta šalia tavo namų tu jau nebeturi tos komforto zonos. Psichologiškai tai vienareikšmiškai sudėtingiau.

Kalbėdamas apie įvykius nuosavame kieme, aš nei kiek nepridėjau – vieną dieną, grįžęs iš darbo, nusprendžiau išeiti į lauką, pasivaikščioti su sūnumi. Man vos išstūmus vežimėlį iš laiptinės, pro šalį prašvilpė OMON’ininkų būrys ir mano akivaizdoje ėmė areštuoti žmonės – štai taip, tiesiog kieme.

 

– O tą akimirką, kai išeinate pasivaikščioti, ir prieš akis prasideda tokie dalykai, jūs traukiate telefoną fotografuoti, ar praeinate pro šalį?

– Esmė tame, kad jau ilgą laiką padėtis dėl įvykių fiksavimo yra tokia, kad bet kuris, kas išsitraukia ir pakelia telefoną, jau nekalbant apie profesionalią įrangą, turi būti pasiruošęs, kad jį beveik garantuotai „supakuos“ ir skirs administracinį areštą - ne parai, o 15, 20 ar 30 parų.

 

– Kaip ruošiatės tam galimam „supakavimui“ kai būnate darbe?

– Kuprinėje turiu maišelį, kuriame sudėti būtiniausi daiktai – knyga, pakaitiniai rūbai, dantų šepetėlis, pasta, ausų kištukai ir kiti pirmo būtinumo dalykai, kurių prireiks kalėjime.

 

– O šių dalykų neatima, kai asmuo sulaikomas?

– Tai – sėkmės dalykas. Gali atimti. Praeitą kartą, kai gavau 15 parų arešto, šių dalykų iš manęs neatėmė. Juos spėjo man perduoti dar iki teismo nuosprendžio ir man leido juos pasilikti. Manau, kad man pasisekė.

 

– O kaip dažnai žurnalistai būdavo baudžiami administraciniu areštu iki 2020 metų rinkimų? Ar šalies valdžia turėjo kažkokius tabu, ko nepriklausomai žiniasklaidai nebuvo galima rodyti, nes lauktų nemalonumai?

– Tokių griežtų nuostatų nebuvo. Gal tik į renginius, kur dalyvaudavo prezidentas, įprastai mūsų neleisdavo. Tai turbūt vienintelis dalykas, kuris buvo toks griežtas. Iki rinkimų, jei kas iš žurnalistų ir patekdavo namalonėn – būdavo apkuliamas lazdomis, ar keliaudavo arešto, tai buvo tokie vienetiniai atvejai, nei taisykle.

Dabar gi, kai silovikai mato bet kokią kamerą – tai tampa kaip raudonas skuduras buliui – signalas pulti. Tai faktinis profesijos uždraudimas.

Vadim Zamirovski, Tut.by / Minskas. Protestas 2020 m. / Minsk. Protest 2020

   

– Ar pasitako jėgos struktūrų atstovų bandymų sunaikinti, apgadinti fotoįrangą?

– Sunku pasakyti kaip viskas vyksta dabar, nes jau kurį laiką stengiuosi nerodyti savo įrangos. Rudenį nepastebėjau, kad jie būtų specialiai tą darę. Bent jau pats, kiek tą patyriau.

Kai sulaikydavo fotožurnalistą, jį tiesiog palydėdavo į autobusiuką – be kažkokių didesnių pastangų tyčia trenkti per aparatūrą ar pan. Tačiau vėl gi – tai sėkmės dalykas.

 

– Sakote, kad stengiatės likti nepastebėtų, nerodote fotoaparato. Ar dėl to tenka dažniau naudotis teleobjektyvu? Kokių dar triukų griebiatės?

– Taip, vienareikšmiškai tenka naudoti teleobjektyvą. Nenorėčiau plačiau pasakoti, kokių dar priemonių griebiamės nes tokių dalykų atskleidimas galėtų sukelti pavojų tiek man pačiam, tiek kitiems fotožurnalistams.

Vadim Zamirovski, Tut.by / Minskas. Protestas 2020 m. / Minsk. Protest 2020

  

– Neseniai jūsų kolegė Kaciaryna Barysevič, buvo nuteista pusės metų laisvės atėmimo bausme, už tai, kad tvirtino, jog žuvęs aktyvistas Romanas Bondarenka, nebuvo girtas. Kokios nuotaikos tvyro redakcijoje po šio nuosprendžio?

– Visi labai pergyvename. Redakcija, juk visai kaip šeima. Esame labai artimi, todėl, savaime suprantama, mes visi labai išgyvename dėl nuosprendžio Kaciai. Prokuratūra apskundė teismo nuosprendį – jis jiems pasirodė per švelnus. Tad mes dabar gyvename viltimi, kad jo nesugriežtins – tokiu atveju pasimatyti galėtume jau visai netrukus.

 

– Po to, kai jūsų kolegė pateko į kalėjimą, ar atsirado vidinės savicenzūros. Tarkime, galbūt redaktorius, norėdamas apsaugoti darbuotojus, ėmė riboti temas?

– Manau kad ne. Tačiau reikia pabrėžti, kad jei žmogus nenori eiti nušviesti vieno, ar kito įvykio, niekas jo nevers to daryti. Visa tai – savanoriški dalykai.

 

– O iš valdžios pusės yra bandymų taikyti spaudimą? Imtis priemonių uždaryti redakciją?

– Tokį spaudimą jaučiame nuolat. Tarkime, iš mūsų atėmė žiniasklaidos priemonės statusą. Tut.by – didžiausias nepriklausomas naujienų portalas Baltarusijoje, o štai, nesame laikomi žiniasklaida. Tai reiškia, kad mūsų leidinio žurnalistai negali legaliai nušviesti mitingų, arba būti tose vietose, kur reikalinga gauti akreditaciją. Tačiau tą galima išgyventi, kol kas tai nelabai smarkiai veikia redakcijos darbą.

Be abejo, netekome ir dalies valstybinių įmonių pirktos reklamos. Buvo duotas įsakymas jos nepirkti. Štai tokio pobūdžio spaudimą tai tikrai jaučiame.

 

– Kaip per tą laiką, nuo protestų pradžios, kito fotožurnalistikos turinys? Koks jis yra dabar, kai protestai beveik nurimę?

– Žmonės gerokai pavargo nuo negatyvių naujienų. Taip iš tiesų, jau randasi vis daugiau kasdieniškų temų – gyvenimiškų istorijų, šviesių pasakojimų. Stengiamės tokių ieškoti. Šiuo metu protestinės veiklos jau beveik nebevyksta.

 

– Protestuotojai pavargo, ar tai – tyla prieš audrą?

– Neturiu didelių iliuzijų, kad tai galėtų būti tyla prieš audrą. Žmonės pavargę, be to – gerokai įbauginti. Represijų laipsnis buvo po truputį keliamas – iš pradžių visi bijojo, kad juos gali sulaikyti kelioms valandoms ir nugabenti į areštinę, tapatybei nustatyti. Vėlau bijojo, kad gali gauti 15 parų administracinio arešto. Dabar, štai, jau ir areštas nebebaisus, lyginant su masiškai kurpiamomis baudžiamosiomis bylomis ir žmonės gali ilgiems metams atsidurti kalėjime. Todėl taip, žmonės įbauginti.

Vadim Zamirovski, Tut.by / Minskas. Protestas 2020 m. / Minsk. Protest 2020

 

– Praeitų metų rugsėjį Baltarusijoje įvykius fiksavo daugybė užsienio fotožurnalistų. Nuolat girdėjome apie jų suėmimus. Jėgos struktūrų atstovai su jais elgėsi kaip nors kitaip, nei su vietiniais?

– OMON’ininkai nėra tiek pažengę, kad iškart galėtų atskirti užsienio žurnalistus nuo vietinių. Sulaikydavo visus kartu, o vėliau jau aiškindavosi – ką paleisti, ką deportuoti, o kam skirti areštą. 

Jeigu žurnalistas, suėmimo metu, rodo pažymėjimą, jie sako, kad tai – tik popierėlis, kurių galima prispausdinti šimtais.

 

– Po trijų žurnalisčių – Kaciarynos Bachvalavos, Darjos Čulcovos ir jūsų kolegės Kaciarynos Barysevič įkalinimo, Vakarų reakcija buvo ganėtinai audringa. Žurnalistai įvairiose pasaulio šalyse ėjo protestuoti prieš šį, akivaizdžiai politinį, sprendimą. Labai daug vilčių dėta, kad tarptautinei bendruomenei padidinus spaudimą, jos bus paleistos. Ar režimas jaučiasi užspeistas į kampą? Sankcijos galėtų suveikti?

– Žinote, Aliaksandras Lukašenka yra pasakęs vieną frazę, kuri, mano galva, labai taikliai atspindi visą režimo mąstymą. Tai buvo ištarta po ankstesnių, ne po šių rinkimų. Jis pasakė: „Na, nepripažins Europa mūsų rinkimų rezultatų ir ką – iškraustys mus į mėnulį?“ – tai tiksli citata.

Jam iš esmės nusispjauti į tarptautinės bendruomenės spaudimą. Be abejo, sankcijos bus įvestos ir jos kažkaip paveiks ekonomiką. Tačiau, mano nuomone, valdžia puikiai supranta, kad nebeturi daugumos piliečių palaikymo. Valdžia laikosi tik jėgos struktūrų dėka. Esu tikras, kad valdžiai visada užteks pinigų tiems smogikams maitinti, nes tai jiems – gyvybės ir mirties klausimas.

Jie tiesiog ima mūsų mokesčius ir tais pinigais maitina OMON’ą, kuris mus pačius muša – štai, kaip viskas atrodo.

O žmonės bijo. Bijodami eina į darbą kasdien, bando gyventi įprastą gyveninmą.

Štai taip ir atrodo visa sistema.

Kalbino Margarita Vorobjovaitė

 

Minskas. Protestas 2020 m. / Minsk. Protest 2020

Tryliktasis tarptautinis fotožurnalistikos festivalis „Vilniaus fotografijos ratas“
The 13th international photojounalism festival 'Vilnius photo circle'

Baltarusijoje nuo rugpjūčio 9-osios vyksta masiniai protestai prieš prezidento rinkimų rezultatų klastojimą. Aliaksandras Lukašenka, kuris, oficialiais duomenimis, surinko daugiau nei 80 proc. balsų, buvo perrinktas šeštai kadencijai. Po trijų dienų demonstracijų slopinimo šimtai tūkstančių baltarusių visoje šalyje išėjo į gatves protestuodami ne tik prieš rinkimų klastojimą, bet ir prieš smurtą.
A. Lukašenka nenusileidžia. Nuo rugpjūčio pabaigos valdžia pamažu intensyvina represijas, kad užbaigtų protestus. Per šį laiką sulaikyta daugiau nei 33 tūkst. žmonių. Žmogaus teisių aktyvistai užfiksavo mažiausiai 500 kankinimo atvejų. Žuvo mažiausiai keturi protestuotojai. Baltarusijoje precedento neturintis pasipriešinimas trunka jau kelis mėnesius ir nesibaigia iki šiol.
Vadimas Zamirovskis, TUT.BY nuotraukos

*******

Mass protests against the falsification of the Belarusian presidential elections have been taking place all over the country since August 9, 2020. President Alexander Lukashenko secured his sixth term in office, with an official result of over 80 percent. In reaction to three days of violent suppression of demonstrations, hundreds of thousands of Belarusians across the country took to the streets to join the protests against the violence and the falsification of the election result.
Lukashenka still hasn’t conceded. From the end of August, the authorities intensified the repressions to crush the protests. More than 33,000 people have been detained since election day. Human rights defenders have recorded more than 500 cases of torture. At least four protesters have been murdered. Resistance – never before seen on such a scale in Belarus – continues.
Photos Vadim Zamirovski, TUT.BY

VADIM ZAMIROVSKI
Vadimas Zamirovskis – fotožurnalistas, gimė 1982 m. Čerkesko mieste Rusijoje. 2001 m. įgijo fotografo specialybę. Dirbo laikraščiuose Znamia junosti, Minskij kurjer, BelGazeta. 2010–2014 m. – konkurso „Baltarusijos spaudos fotografija“ kuratorius. Nuo 2013 m. dirba Baltarusijos portalo TUT.BY fotožurnalistu. 2018 m. užėmė pirmąją vietą Baltarusijos žurnalistų asociacijos organizuojamame konkurse Вольнaе слова („Laisvieji žodžiai“).
*******
Photojournalist Vadim Zamirovski was born in the Russian city of Cherkessk in 1982. Graduating with a diploma in photography in Minsk in 2001, he’s worked for the newspapers Знамя Юности, Минский Курьер and БелГазета, and between 2010 and 2014 was a curator at the Press Photos of Belarus competition. Since 2013 he’s been working as a photojournalist at the Belarusian portal TUT.BY. Zamirovski won first prize at the Вольнaе слова (Free Words) competition, which was organised by the Belarusian Association of Journalists in 2018.

IMG 20200823 165845 kopija3