Straipsnis

Kandidatas į profesorius Amsterdamo universitete, projekto „Vizualaus klastojimo poveikis: vaizdo ir teksto santykio poveikis tarptautiniams santykiams“ autorius Tomas Powellas pasakoja, kad mintis ištirti, kokį poveikį naujienų vartotojams daro vaizdai, nebuvo nauja, tačiau jo atliktas tyrimas – pirmasis tokio pobūdžio.

Neduoda ramybės ir paties tyrimo išvados – jos aiškiai rodo, kad skaitytojai labiau linkę tikėti nuotraukomis iliustruotais straipsniais. Tai geros naujienos propagandos kūrėjams ir nerimą keliančios žinios bijantiems patekti į jos pinkles. Dramatiškos nuotraukos ir antraštės derinys gali sukelti tokias stiprias emocijas žiūrovų masėms, kad tai net gali paveikti tarptautinius politikos procesus. 

Papasakokite daugiau apie tyrimą: kaip kilo mintis jį atlikti ir prie kokių išvadų priėjote?

Tyrimą atlikome dar 2015 metais. Nutarėme plačiau panagrinėti šią sritį po to, kai pasaulį apskriejo trejų metų Alano Kurdi kūno, išmesto ant jūros kranto, nuotrauka.

(Tuo metu šalia nuotraukos įvairių šalių žiniasklaidoje buvo publikuojamos viena už kitą skambesnės antraštės ir lozungai: „Mažoji žmogiškosios katastrofos auka“, – rašė Didžiosios Britanijos dienraštis „Daily Mail“, o Italijos „La Repubblica“ savo „Twitter“ paskyroje konstatavo: „Viena nuotrauka, galinti nutildyti pasaulį.“

„Jeigu tokios nepaprastai įtaigios paplūdimyje išmesto negyvo sirų vaiko nuotraukos nepakeis Europos požiūrio į pabėgėlius, kas dar gali tai padaryti?“ – rašė Britanijos „The Independent“, reikšdamas mintį, kurią atkartojo daugelis Europos laikraščių. – Aut. past.)

Spaudos fotografija, ypač konfliktų fotografija, glaudžiai susijusi su tarptautiniais santykiais bei politika. Mes mažai žinome apie užsienio įvykius ir sužinome apie juos iš mus pasiekiančių vaizdų ir naujienų pasakojimų.

Tarkim, šiuo atveju, kaip to nuskendusio berniuko: ši nuotrauka iliustravo pabėgėlių temą. Tiek tuomet, tiek dabar neabejojama, kad pabėgėlių krizė yra labai komplikuota tema. Kartu ji kelia labai daug emocijų. Fotografija gali supaprastinti visą platų temos sudėtingumą iki tiesiog emocijos. Tad mums buvo įdomu pasižiūrėti, ar nuotraukos gali daryti įtaką ir kokią.

Pagrindinis dalykas, kurį norėjome ištirti ir pamatyti, – kaip vaizdai veikia derinyje su tekstu. Supratome, kaip vaizdai veikia vieni: jie gali sukelti emocijas, šoką ir pan. Taip pat žinojome, kaip galima manipuliuoti žodžiais, – to pavyzdžiai gali būti patys paprasčiausi. Tarkim, terminai „globalinis atšilimas“ ir „klimato kaita“ šiam reiškiniui gali suteikti visiškai skirtingas prasmes.

Tačiau iki tol nebuvo gerai žinoma, kaip vaizdai ir žodžiai daro poveikį kartu. Tai ir norėjome ištirti.

Ar jūsų domėjimosi laukas po šio tyrimo padidėjo, ar likote tik prie spaudos fotografijos?

Daugiausia tyrėme žiniasklaidą ir spaudos fotografiją, tačiau šiuo metu yra paruoštos paraiškos atidžiau patyrinėti, kaip vaizdai veikia socialinėje medijoje.

Pavyzdžiui, socialinis tinklas „Instagram“ yra labai vizualus medijos kanalas. Esu aptikęs tyrimų išvadų, skelbiančių, kad nuotrauka sukelia stipresnę emocinę reakciją nei tekstas. Visai tikėtina, kad žmonės, besinaudojantys tokiais socialiniais tinklais kaip „Instagram“, labiau emociškai įsitraukę į informaciją, kurią jie ten gauna.

Tai juk savotiškas vujarizmas, kai tampi nematomu žiūrovu ir gali užmesti akį į kieno nors kito gyvenimą. Jei asmeniui kyla tas susižavėjimo, paslapties jausmas, jis gali norėti jo gauti vis daugiau.

Tačiau tekstas veikia kitaip: pavyzdžiui, skaitydamas knygą asmuo įsitraukia smarkiau, nes nėra papildomų vizualinių trikdžių. Galima iškelti hipotezę, kad toks įsitraukimas yra reikšmingesnis ilgalaikėje perspektyvoje, ilgiau išliekantis.

Dar vienas svarbus aspektas, kad socialiniuose tinkluose, kai yra tokia galybė vaizdų, jie vartojami greičiau, žmogui gali tapti sudėtinga stabtelėti ir išsamiau pagalvoti apie rimtas temas ar įvykius. Neturint laiko apsvarstyti vieno ar kito vaizdo problematikos į ją tiesiog nesigilinama. Todėl faktas, kad vis daugiau vaizdų mus pasiekia per socialinę mediją, gali būti keliantis nerimą. Tačiau tai galbūt turi ir teigiamų pusių. Kol kas to negalime pasakyti.

Pastebėjau, kad rusų propaganda pradėjo aktyviai kurti memus. Pavyzdžiui, Skripalių apnuodijimo atveju, kai buvo sučiupti tai padarę asmenys, į socialinę mediją plūstelėjo daug memų apie juos. Ar tai nauja propagandoje? Koks gali būti šių vaizdų poveikis?

Propaganda iš tiesų yra paveikus dalykas. Įvairūs pašiepiantys paveiksliukai internete visų pirma yra efektyvus būdas žmonėms įtraukti. Tas apnuodijimo atvejis susijęs su globaliais politiniais tarptautinių santykių aspektais, ir žmonės galbūt nebus linkę jais pasidomėti išsamiau, matydami memą, kuris juos prajuokina arba verčia matyti situaciją kitokią,

nei ji yra. Taigi tikrai manau, kad memai gali būti labai galingas įrankis.

Tikrovės neatitinkantys vaizdai į mediją patenka dviem būdais: pirmasis, sakyčiau, tradicinis, kai vaizdu manipuliuojama sąmoningai siekiant suklaidinti žiūrovą. Tačiau yra dar antrasis, ne toks akivaizdus būdas: tai kasdien žiniasklaidoje pasirodančios asociatyvios nuotraukos, arba vadinamieji nuotraukų bankų (stock) kadrai. Ar šis, antrasis, būdas irgi gali kelti pavojų? Ir kaip?

Naudojant asociatyvias fotobankų nuotraukas gali būti išskiriami keli potencialūs poveikio būdai. Jei nuotrauka visiškai neatitinka teksto, tuomet skaitytojas gali manyti, kad pats pasakojimas nėra labai patikimas, ir žurnalistas gali netekti skaitytojų pasitikėjimo. Taigi čia jau toks potencialus pavojus žurnalisto reputacijai gali kilti dėl asociatyvių vaizdų.

Taip pat asociatyvių vaizdų panaudojimas gali sąlygoti nesusipratimus. Žiniasklaidoje yra buvę pavyzdžių, kai buvo pasakojama, pvz., apie išprievartavimą, ir šalia makete atsidūrė atsitiktinė vyro nuotrauka, kurią pamatę žmonės klaidingai jį susiejo su prievartautoju. Tiesiog blogas nuotraukos išdėstymas lape sukėlė nepatogumų. Man atrodo, dėl to – dėl kenkimo reputacijai – net buvo iškeltos kelios bylos JAV teismuose.

Tai netgi tarpai ir nuotraukos vieta lape daro įtaką galutiniam pasakojimo vertinimui, suvokimui?

Taip, manau, kad taip. Pavyzdžiui, lotyniškais rašmenimis mes skaitome iš kairės į dešinę ir iš viršaus į apačią, taigi tai reikia įvertinti, nes žmonės dažniausiai pradeda žiūrėti nuo viršutinės kairės puslapio pusės. Priklausomai nuo to, kur patalpinta nuotrauka, jos padėtis gali lemti skirtingas interpretacijas.

Tačiau daugeliu atvejų tai tiesiog sudaro prastos žurnalistinės praktikos įspūdį. Tam tikrais atvejais gali būti net rimtų pasekmių ir visiškai nekalti žmonės gali būti susieti su negatyvia informacija, su kuria neturi nieko bendro.

Jei žmogus mato meninę fotografiją, jis supranta, kad tai yra menas. O jei spaudos fotografiją – jis supranta, kad tai yra tikrovės atspindys. Kur yra ta riba, kur tikrovės atspindys jau tampa pertekliniu apdorojimu?

Pirmiausia reikia suvokti, kad šios dvi fotografijos formos atlieka skirtingas funkcijas. Pavyzdžiui, organizacija „World Press Photo“ turi gana griežtas taisykles, kokios manipuliacijos yra leistinos. Galima nežymiai pakeisti spalvą, patamsinti ar pašviesinti nuotraukas, tačiau tai neturi drastiškai keisti vaizdo. Ir fotografas jokiais būdais negali nieko pridėti ar ištrinti. Tai dėl to, kad spaudos fotografija bando atskleisti tiesą.

O meninė fotografija atskleidžia labiau asmenines idėjas, tai gali būti žmonių fantazijos. Tai irgi gali pretenduoti į tiesą, tačiau jai nekeliami tokie griežti reikalavimai. Todėl šiuo atveju manau, kad kur kas labiau priimtina menui naudoti daugiau išraiškos priemonių, kurios savo ruožtu spaudos fotografijai jau būtų neleidžiamos ir būtų labai pavojinga, jei tai imtų tapti norma.

Dabar galima aptikti nemažai manipuliacijų, kurios patenka į žiniasklaidą. Pavyzdžiui, Geertas Wildersas, olandų politikas populistas, išplatino kito kairiojo sparno politiko Alexanderio Pechtoldo nuotrauką, kurioje jis klastojant „įamžintas“ dalyvaujantis labai ekstremistiniame proislamiškame proteste, pavadintame „Šariatas Nyderlandams“. Manau, kad platinti tokius suklastotus vaizdus labai pavojinga.

Suklastota nuotrauka, kurią savo „Twitter“ paskyroje išplatino olandų politikas Geertas Wildersas.

Tikroji protesto metu užfiksuota nuotrauka.

Tokie vaizdų klastojimai jau įmanomi ir videoformatu. Internete lengvai pasiekiami tam tikri įrankiai, kuriais galima nesunkiai sumontuoti svetimą galvą ant bet kokio kūno. Ir tie vaizdai atrodo labai įtikinamai. Tai taip pat yra nepaprastai pavojinga praktika.

Mūsų atliekamo tyrimo metu dalyviams rodėme suklastotas naujienas. Vienos tų naujienų buvo su nuotraukomis, kitos – be. Ir žmonės labiau tikėjo tomis naujienomis, kurios buvo su nuotraukomis.

Spaudos fotografijos kontekste žmonės traktuoja vaizdus kaip tiesos įrodymą. Žmogaus pasąmonėje spaudos fotografija yra realaus pasaulio atspindys, tad žmonės neįtaria, kad tai galėtų būti netiesa, nes jie mato nuotrauką. Dar pavojingiau klastojimo tendencija atrodo videokontekste. Todėl, kad žmogaus akis įpratusi prie judančių vaizdų, mes juos matome kasdieniame gyvenime, video- dar labiau atrodo kaip realaus, tiesioginio gyvenimo atspindžiai. Videoklastotę mums dar sunkiau suvokti.

Kai kalbame apie manipuliacijas, jos yra potencialiai labai žalingos, ypač kai atsiranda suklastotose naujienose.

Tačiau meninėje fotografijoje ir netgi kartais toje, kuri patenka į spaudą, yra kaip tik atvirkščiai – išlavinti kompiuterinio apipavidalinimo įgūdžiai aukštai vertinami ir sveikintini, kai yra pritaikomi, pavyzdžiui, mados fotografijos sferoje.

Vienas pastarojo meto rusiškos propagandos ėjimų – pateikti realias įvykių nuotraukas su suklastotomis antraštėmis arba paantraštėmis. Ar esate tyrę jų poveikį?

Tai, ką aš atradau savo tyrime, tai tendenciją, kad kai nuotrauka mažiau aiški arba dviprasmiška, antraštės reikšmė išauga. Tyrimo metu pastebėjome, jog žmonės naudojasi daugiau žodžiais nei vaizdais, kad suprastų temos reikšmę. Kai nuotraukoje pateikiama vaizdo informacija yra dviprasmiška, antraštės reikšmė išauga, nes ja naudojamasi kaip priemone geriau suvokti publikacijos esmę. Kai nuotraukoje pateikiama vaizdinė informacija yra aiškesnė, pavyzdžiui, joje atvaizduojamas kenčiantis pabėgėlis, dviprasmybės yra mažiau, nuotrauka turi ryškų emocinį užtaisą, todėl yra mažesnė tikimybė, kad antraštė galėtų suklaidinti ir žmogus kaip nors ne taip interpretuotų informaciją.

Ar jūs atlikote ilgalaikio poveikio tyrimus? Kaip po kurio laiko žmonės vertintų nuskendusio berniuko nuotrauką?

Patys neatlikome tokių tyrimų, tačiau žinau, kas tai darė. Ilgalaikis poveikis tampa labai aiškiai matomas stebint tokius rodiklius kaip aukojimas su pabėgėliais susijusioms labdaros organizacijoms. Berniuko nuotrauka labai paveikė surenkamų lėšų kiekį, tačiau tik trumpalaikėje perspektyvoje. Iš karto po to, kai pasirodė nuotrauka, žmonės tikrai aukojo kur kas daugiau pinigų. Tačiau tai truko neilgai – aukojimo atvejų netrukus, gal per keletą mėnesių, sumažėjo. Buvo žmonių, kurie rinkosi periodines aukas, skirdami tam tikrą sumą kiekvieną mėnesį, tai galbūt turėjo įtakos, kad surenkamų aukų kiekis kiek ilgiau buvo stabilus. Tačiau panagrinėjus ilgesnį laiką aiškiai matyti, kad aukotojų gerokai sumažėjo.

Svarbu pažymėti, kad pakito ir politiniai procesai, atsirado labai ryški riba tarp pabėgėliams prijaučiančių ir antiemigrantų. Visuomenėse atsirado nuotaikų, kurių prieš tai nebuvo. Taigi manau, kad galima sakyti, jog ta nuotrauka turėjo poveikį – trumpam pakeitė situacijos naratyvą, taip pat padėjo pritraukti lėšų organizacijoms.

Ar tai reiškia, kad poveikis, kurį gali padaryti nuotrauka žmonių simpatijoms, ir vaizdų įtaka tarptautinei politikai nėra ilgalaikis procesas?

Kol kas tai sunku nuodugniai ištirti. Nemanau, kad yra buvę tyrimų, kurie įtikinamai patvirtintų esant ilgalaikę įtaką, tačiau trumpalaikiai vaizdų poveikio efektai žinomi ir patvirtinti. Mokslininkų teigimu, politinis kontekstas ir tarptautinėje politikoje besiklostančios sąlygos šiuo atveju vaidina didesnį vaidmenį nei žiniasklaidoje pateikiami vaizdai. Aptariant ilgalaikį poveikį taip pat yra manoma, kad dideli vaizdų kiekiai gali lemti jautrumo praradimą – tai reiškia, kad ilgą laiką matydami šokiruojančius vaizdus žmonės tampa jiems nebejautrūs ir šie vaizdai nebedaro tokios didelės įtakos. Tai psichologinis efektas, kuris yra įrodytas. Kad ir kaip būtų, nėra daug studijų apie ilgalaikį poveikį, kurį jaučia žmonės, nuolat apsupti smurtinių ar šokiruojančių vaizdų.

Ar nagrinėjote, kokiose medijose vaizdai paveikiausi, – laikraščiuose, naujienų portaluose ar televizijoje?

Manau, tai priklauso nuo auditorijos: socialinė medija daro didesnę įtaką jaunesniems vartotojams, laikraščiai ir televizija – vyresniems asmenims. Poveikį daugiausia daro ne medija kanalas per se, bet dalykai, kurie susiję su tuo kanalu. Tad jei kalbame apie laikraščius, jie laikomi pakankamai objektyvios, atidžiai ištirtos analitinės informacijos šaltiniu. Tad žmonės, pamatę nuotrauką laikraštyje, tikėtina, būtų labiau linkę ja tikėti. Bet situacija gali būti kitokia, jei tą pačią nuotrauką jie pamatys socialinėje medijoje.

Pamatęs įrašą, platinamą savo draugo paskyroje, asmuo labiau linkęs tikėti informacija, nes tuo žmogumi pasitiki. O pamatęs įrašą asmens, kurio nepažįsta, gali būti įtaresnis. Tačiau tas pastaruoju metu itin išplitęs suklastotų naujienų fenomenas rodo, kad žmonės nėra pakankamai įtarūs. Jie nesugeba kritiškai įvertinti informacijos, kurią pateikia nepatikimi šaltiniai socialiniuose tinkluose. Mano nuomone, žmonės vis dar linkę labiau pasitikėti tradicine medija. Socialinė medija yra labai svarbus gyvenimo elementas, tačiau dauguma žmonių, bent jau taip yra Nyderlanduose, naujienas linkę gauti per  televiziją, užuot ieškoję jų socialiniuose tinkluose.

Teigiama, kad geriausias vaistas nuo suklastotų naujienų – „abejoti viskuo“ (angl. „question everything“). Ar išties įmanoma visuomenę išmokyti vertinti gaunamą informaciją kritiškai?

Puiki mintis padrąsinti žmones vertinti informaciją kritiškai. Manau, kad žiniasklaida galėtų daugiau prie to prisidėti. Atskleisdami suklastotas naujienas, tikrindami faktus žiniasklaidos atstovai galėtų pateikti daugiau nei vien tik pasakojimą, skelbiantį, kad viena ar kita naujiena yra suklastota. Žmonėms turėtų būti paaiškinama, kodėl ji tokia yra, ir pateikiama išsamesnė informacija. Straipsniai, skirti kovoti su naujienų klastojimu, taip pat turėtų būti gausiai iliustruojami, kad žmonės galėtų ir vizualiai įvertinti. Svarbu pateikti kuo išsamesnį pasakojimą – auditorijai tai atrodys labiau patikima.

Kas dėl socialinės medijos, manau, „Facebook“ ir „Twitter“ taip pat turėtų imtis ryžtingesnių veiksmų siekiant užkirsti kelią suklastotų naujienų plitimui. Šie tinklai turėtų griežčiau tikrinti platinamą turinį. Jie jau ėmėsi tokių priemonių ir šiuo metu atsirado daugiau įrankių, kurie suteikia galimybę atidžiau patikrinti, ar platinama informacija tiesa, ar melas. Nemanau, kad socialiniai tinklai galėtų padėti žmonėms išmokti to kritinio vertinimo, tačiau tokius poslinkius vertinu teigiamai.

Kad ir kaip būtų, tradicinė medija bei profesionalūs žurnalistai turėtų prisiimti daugiau atsakomybės.

Tomą Powellą kalbino Margarita Vorobjovaitė